"Kodėl dienai pasibaigus, saulė nusileidžia ir užleidžia žvaigždėmis padabintą nakties skliautą mėnuliui? Nes mėnulio ir saulės meilė - nesavanaudiška, ji tikra, amžina ir tokia graži, kad prieš jų meilę nublanksta viskas šiame pasaulyje. Todėl tave...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
*Dilos pozicija*
Pamojau Harry ir įlipau į lėktuvą su kitais žmonėmis. Nuleidau galvą ir žvilgtelėjau į bilietą ieškodama savo vietos lėktuve. Ją radusi padėjau savo bagažą į tam skirtą vietą ir atsisėdau į biliete nurodytą vietą. Žvilgtelėjau pro langą ir liūdnai nužvelgiau Dublino oro uosto vaizdą. Prisiminus šiandien rytą, man norisi verkti. Zayn man nepratarė nė žodžio, o ką jau kalbėti apie atsisveikinimą... Jis tiesiog... mane ignoravo. Aš tikrai nesuprantu jo. Kaip man suprasti tokį akivaizdų atstūmimą? Kad jis nenori manęs matyti, ar kad jam liūdna, jog aš išvykstu? Velniop viską! Man tiesiog reikia nuo jo pailsėti.
Stiuardesės davė nurodymus, jog reikia užsisegti saugos diržus, todėl nieko nelaukusi taip padariau ir vėl žvilgtelėjo pro langą ir pastebėjau, jog jau pradėjome kilti.
~*~
Vos išlipusi iš lėktuvo nusižiovavau. Tempiau savo bagažą paskui save ir žvalgiausi aplinkui. Čia buvo pilna žmonių, tačiau aš ieškojau mamos.
- Dila! - Pasigirdo šūksnis už mano nugaros. Apsisukau ir išvydau verkiančią mamą. Numečiau lagaminą ir pradėjau bėgti jos link. Ji išskietė rankas, todėl laisvai puoliau į jos glėbį. - Ak, vaikeli, kaip aš tavęs pasiilgau.
- Aš tavęs taip pat, - sumurmėjau jai į plaukus, kurie, kaip visada, kvepėjo levandomis.
Atsitraukiau nuo jos ir menkai šyptelėjau.
- Tu turėsi man viską papasakoti, ką veikei Dubline! - Krykštavo mama.
Ak, mama, kad tu žinotum kiek visko nutiko Dubline...
- Kad nieko ypatingo nenutiko... Darbas, namai, darbas, namai... - Sumurmėjau ir priėjusi prie lagamino pradėjau jį temti paskui save. Mama ėjo man iš šono ir linktelėjo galva po kiekvienu mano žodžiu. - Bet tu tikrai man turėsi viską papasakoti apie savo princą ant balto žirgo.
- Būtinai, - nusijuokė mama ir kartu išėjome iš oro uosto.
NEILGAI TRUKUS mes jau lipome iš mašinos. Apsižvalgiau po kiemą, kuris buvo visiškai nepasikeitęs. Tos pačios gėlės, tas pats namas, kuriame tiek įdomių nutikimų nutikę.
- Eime? - Nutraukė mano mama rankoje laikydama lagaminą. Linktelėjau ir nuėjau kiemu iki laukujės durų. Mama pradarė duris ir įleido mane pirmą.
- Bili! - Sušuko ji per visus namus. Man reikėjo sekundės, kad susivokčiau, jog tai jos draugo vardas.
- Taip, mieloji! - Girdėjau riksmą atgal ir už kelių sekundžių čia pasirodė jis, Bilis. Jis man buvo visiškai nematytas. - Kere, kas ši žavi dama?
- Bili, čia mano duktė Dila, apie kurią tau pasakojau, pameni?
- Žinoma, - nusijuokė jis ir priėjo prie manęs. Jau norėjau tiesti ranką, tačiau jis už jos trūktelėjo ir prisitraukęs mane arčiau savęs, apsikabino. Šiek tiek sutrikau nuo tokio artumo, tačiau atsakiau į apsikabinimą.
