"Kodėl dienai pasibaigus, saulė nusileidžia ir užleidžia žvaigždėmis padabintą nakties skliautą mėnuliui? Nes mėnulio ir saulės meilė - nesavanaudiška, ji tikra, amžina ir tokia graži, kad prieš jų meilę nublanksta viskas šiame pasaulyje. Todėl tave...
Ops! Esta imagem não segue nossas diretrizes de conteúdo. Para continuar a publicação, tente removê-la ou carregar outra.
*Dilos pozicija*
Stojo tyla. Labai nejauki tyla. Aš vis dar nenuleidau akių nuo Zayn, o jis vis stengėsi, kad mūsų žvilgsniai nesusitiktų.
- Liam, - kreipėsi Džesika, - noriu su tavimi pasikalbėti. - Tarė ir griebė jam už rankos, nors jis ir nenorėjo eiti paskui ją. Žinau, kad ji tai padarė specialiai, jog leistų mums su Zayn pasikalbėti. Vos jiems išėjus, Zayn akys nukrypo į mane.
- Zayn, kas dabar bus? - Tyliai paklausiau ir bandžiau atlaikyti jo žvilgsnį, kas buvo be galo sunku.
- Viskas baigsis, Dila, - sumurmėjo jis ir nė nekrustelėjo.
- Baigsis? - Sutrikau. - Kas baigsis?
- Viskas kas siejo mus, - ramiai tarė ir jaučiau, jog po jo žodžių mano širdis lyg užšalo.
- Bet... - nespėjau pasakyti, nes buvau nutraukta jo žodžių:
- Nėra jokio bet, Dila. Viskas baigta. Aš negaliu tau leisti, jog patektum į pavojų, kuris bus aplink mane. Tu nenori tokio gyvenimo, kurį man teks gyventi, - paskutinį sakinį sumurmėjo, kad vos galėjau išgirsti.
Pakilau nuo sofos ir priėjau arčiau Zayn. Nežinau, kas man pasidarė, tačiau aš nenoriu, kad jis mane paliktų, aš noriu būti su juo ir man nesvarbu koks pavojus bus aplink mane. Viskas kas man rūpėjo, tai - Zayn.
- Prašau, Zayn, - sumurmėjau ir priliečiau ranka jo skruostą. - Nepalik manęs.
- Dila, - sumurmėjo Zayn ir uždėjo savo ranką ant manosios, kuri ilsėjosi ant jo skruosto. - Aš negaliu leisti, kad tau kas nors nutiktų.
- Prašau, - vėl pakartojau ir jaučiau, jog mano akyse pradėjo kauptis ašaros.
- Atleisk, tačiau aš negaliu, - patraukęs mano ranką nuo savo skruosto pasakė Zayn. Žiūrėjau į jo rudas akis ir jaučiau, jog mano skruostais ritosi karštos ašaros, kurios tiesiog degino mano veidą. - Prašau neverk.
- Neleisk Yaser mūsų išskirti, - sukūkčiojau.
- Jis nužudys Harry, - sumurmėjo Zayn ir nykščiu valė mano ašaras. - Jis mano bei tavo draugas, Dila.
- Maldauju, - vėl sukūkčiojau. - Man reikia tavęs. - Tariau ir puoliau į jo glėbį. To jis nesitikėjo, tačiau atsakė į mano apsikabinimą. Įsikibau į Zayn kūną ir vis labiau verkiau. - Prašau.
- Negaliu tau leisti, jog pamatytum mane tokį žiaurų, koks buvau anksčiau. Tu negali manęs tokio pamatyti, - sumurmėjo man į ausį ir lėtai atsitraukė. - Viskas baigta.
Žvelgiau į jį ir negalėjau patikėti, kad jis tikrai ketina mane palikti. Jis tiek stengėsi dėl mūsų, o dabar tiesiog palieka? Man skaudu, bet tuo pačiu ir pyktis verda manyje.
- Tai viskas baigta? - Paklausiau ir toliau atsitraukiau nuo jo. - Tu nori pasakyti, kad viskas sumautai baigta? Tu prižadėjai, jog manęs niekada neįskaudinsi! Tu sušiktai tai prižadėjai ir dabar pats mane skaudini!? Tu net neįsivaizduoji kaip tu man rūpi, Zayn! Aš sušiktai tau pradėjau kažką jausti ir tu dabar mane palieki! Žinai ką, aš tavęs nekenčiu! Aš tavęs nekenčiu labiau nei Niall, nei Yaser, nei tų niekšų, kurie manimi pasinaudojo! Tu iš jų esi pats blogiausias!
- Dila, - tarė ir artėjo link manęs, tačiau aš atbulomis traukiausi atgal. - Nesakyk taip, prašau.
- Daugiau niekada nesiartink prie manęs, Zayn. Niekada! - Surėkiau ir išbėgau iš kambario. Girdėjau, jog Zayn šaukė mano vardą, tačiau nereagavau į tai.
- Dila? - Klausiamai į mane pasižiūrėjo Džesika, kuomet atbėgau iki laukujės durų.
- Pasitrauk, Džesika, - paliepiau jai ir nusivaliau ašaras su rankove.
- Dila, kas nutiko?
- Neapsimesk kvaile. Puikiai viską girdėjot, - sarkastiškai nusijuokiau ir pažvelgiau į Liam, kuris apsimetė, jog nieko nesupranta.
- Dila, Zayn tai daro tik dėl tavo saugumo, - tarė jis ir aš vėl nusijuokiau.
- Kaip jis nesupranta, jog aš saugi būsiu tik su juo! - Sušukau ir pajaučiau, jog ašaros vėl bėga mano skruostais. - Pasitraukit, man reikia eiti.
- Nenusikalbėk, Dila. Tu niekur tokios būsenos neisi. - burbtelėjo Džesika ir užstojo duris su savo kūnu.
- Prašau, - sukūkčiojau. - Aš nenoriu jo matyti. Jis-jis mano širdyje paliko tokią tuštumą, jog jos jau niekas nebe užpildys.
- Dila, pasilik ir viską gerai apgalvok. Dabar tu per daug emocionali. Be to, jau vėlu. Elkis protingai, - tarė Liam, tačiau aš papurčiau galvą, jog nesutinku ir užtaikiusi progą prasmukau pro Džesiką ir pravėriau duris.
- Dila! - Suriko Džesika, tačiau paspartinau žingsnius, kol jie manęs nepavijo. Lauke buvo aklina tamsa, tačiau tai man dabar mažiausiai rūpėjo. Aš norėjau pabėgti, prasmegti skradžiai žeme. Nusivaliau savo ašarotą veidą ir ėjau kur akys veda. Girdėjau Liam ir Džesikos riksmus, tačiau jau buvau gana toli nuo jų.
Staiga sustojau ir užmerkiau akis. Krūtinėje jaučiau be galinį skausmą, kuris vis su nauju žingsniu tik didėjo. Kodėl? Kodėl Zayn negali pasipriešinti Yaser? Kodėl jis turi mane palikti? Aš sušiktai kažką jam jaučiu ir negaliu to išplėšti iš krūtinės! Klaidžiojau po miškelį apie pusvalandį ar net ilgiau, tačiau tikrai neketinau eiti atgal.
- Šūdas! - Išgirdau riksmą netoliese, todėl mano širdies ritmas padažnėjo, o baimė persmelkė visą kūną. Pasisukau garso link, tačiau nieko nepastebėjau. Kiek kojos neša pradėjau bėgti tolyn. Girdėjau, jog kažkas mane vejasi, todėl bėgau kiek galėdama greičiau, tačiau mano pastangos buvo ne pernelyg geros, nes pajaučiau, jog esu prispausta prie medžio. Buvau užmerkusi akis ir meldžiau Dievo, kad man niekas nenutiktų.
- Šūdas, - ir vėl nusikeikė pažįstamo balso savininkas.
Taigi, yra trys variantai kas čia galėtų toks būti... :D ( manau numanot kokie jie ). Ech, nežinau kurį iš jų reikia pasirinkti. Komentuokit, gal tada suprasiu ko norit sekančiose dalyse! P.S. Dila pagaliau prisipažino, jog kažką jaučia Zayn! UUuuu!
P.P.S. Negaliu patikėti, kad dar nebuvo dirty dalies ( kiek pamenu ). Wow. Aš apakus.
