WHY ME? ( Zayn Malik )

19

*Dilos pozicija*

- Regis sutrukdžiau jums? - Prabilo Zayn.

- Zayn, nebūk toks, - tarė Harry ir dar stipriau suspaudė mano delną.

- Koks? Koks būtent aš esu? - Girdėjau grėsmingą Zayn balsą. Prisispaudžiau prie Harry nugaros ir pradėjau tankiai kvėpuoti. Aš bijau Zayn.

- Tu toks nesi, - pasakė Harry.

- Koks? Žudikas? Maniakas? Tu tą turėjai omenyje? - Šaukė jis.

- Zayn, nusiramink, tu gąsdini Dilą. - Jau grėsmingiau tarė Harry.

- Man ji nerūpi! - Sušuko Zayn ir pagaliau išdrįsau iškišti galvą, tačiau pasigailėjau, nes Zayn laikė ginklą nutaikęs prieš Harry ir mane. Krūptelėjau. - Labas, Dila, - kraupiai nusišypsojo.

Net nepajutau kaip pradėjau drebėti, net megztukas man iš rankų iškrito. Tačiau Harry vis dar nepaleido mano rankos.

- Z-Zayn, - pagaliau kažką pasakiau. - Aš tiesiog noriu, kad viskas pasibaigtų.

- Tavo norai niekam nerūpi, mieloji, - nusišypsojo jis, tačiau dar nenuleido ginklo.

- Zayn, nuleisk ginklą, - tyliai pasakiau žiūrėdama jam į akis.

- O kas yra? Bijai, kad tave pašausiu, mieloji?

- Bijau ne dėl savęs, - pasakiau ir Harry sustingo bei pakreipęs galvą stebėjo mane.

Zayn veido mimika kaip mat pasikeitė. Jis tapo piktas. Jis nutaikė ginklą prieš pat Harry ir jau norėjo šauti, tačiau aš atsistojau prieš jį.

- Pasitrauk! - Sušuko Zayn, tačiau aš papurčiau galvą.

- Zayn, - sumurmėjau ir priėjau arčiau jo. Mano veidu ritosi ašaros, tačiau mėginau tai sustabdyti, kaip ir nestabilų savo kvėpavimą. Padėjau ranką ant ginklo ir nuleidau jį. Zayn nė akimirkai nenuleido nuo manęs akių.

- Dila, - sumurmėjo Zayn ir žiūrėjo į mane, kol jo akys ir vėl tapo rudos, o ne juodos.

- Nedaryk to, - sušnabždėjau ir drebančia ranka paglosčiau jo skruostą. Jis užmerkė akis ir mėgavosi mano prisilietimu. - Tu ne toks.

Jo akys prasimerkė ir jis žiūrėjo į Harry. Jo žvilgsnis kaip mat supiktėjo. Vėl pasukau jo galvą, kad jis žiūrėtų į mane. Mano rankos drebėjo, o veidu nenustojo ristis ašaros. Aš labai jo bijau, tačiau negaliu rizikuoti Harry gyvybe.

- Eime, - tarė Zayn ir apčiuopęs mano ranką, supynė mūsų pirštus. Atsisukau į Harry, kuris ketino mane atplėšti nuo Zayn, tačiau aš papurčiau galvą. Jis žiūrėjo į mane sutrikęs, tačiau aš neturėjau pasirinkimo.

Zayn mane tempė, o aš vos spėjau eiti paskui jį.

- Palauk, aš nespėju, - išlemenau ir jis sulėtino žingsnius. Drebėjau iš šalčio, tačiau nepratariau nė žodžio. Nenorėjau jo pykdyti. Zayn pradarė man mašinos dureles, todėl greitai įsiropščiau į automobilį. Zayn apėjo automobilį ir pats įsėdo. Jo žvilgsnis nukrypo į mane. Jis truputį pasimuistė, nusivilko savo odinį švarką ir padavė man.

- Imk, - tarė. Nieko neatsakiusi pasiėmiau švarkelį ir apsivilkau. Apsikabinau rankomis save ir žiūrėjau į tolstantį namą, kuriame dabar yra turbūt įtūžęs Harry. Užsimerkiau ir giliai įkvėpiau. Pragaras ir vėl prasideda. Pradėjau ir vėl raudoti. Aš taip pavargau nuo šio mėšlo.

- Dila, prašau neverk, - sušnabždėjo Zayn. Pramerkiau akis ir pažiūrėjau į akis.

- Kodėl, Zayn?

- Aš, po velnių, nežinau! - Sušuko ir trenkė iš kumščio į vairą. Aš krūptelėjau.

Dar labiau pravirkau ir nusisukau į lango pusę, kad nereikėtų matyti jo rūstaus veido. Ką jis dabar su manimi darys?

Staiga sustojome prie motelio. Mano raumenys įsitempė ir žinojau, kad dabar man galas, todėl priešintis neprotinga ir beviltiška. Išlipau iš automobilio paskui Zayn. Jis priėjo prie manęs ir vėl supynė mūsų rankų pirštus. Man buvo išties nejauku.

- Mums reikia kambario, - tarė Zayn registratūroje. Ta mergia nužvelgė Zayn ir prikando lūpą, bet tada jos žvilgsnis nukrypo į mane. Ji tik kvailai nusivaipė ir vėl nusisuko link Zayn.

- Jūs jaunavedžiai?

- Taip, - greitai bei ramiai atsakė Zayn, kol aš muisčiausi nuo tokio jo atsakymo.

- Štai, - padavė ji raktą. - Sąskaitą sumokėsite prieš išeidami.

Zayn linktelėjo ir nusivedė mane iki kambario. Aš visa drebėjau iš baimės ir meldžiausi, kad greičiau mirčiau. Kodėl tiesiog negalėjau nusižudyti?

Zayn įstūmė mane į kambarį ir užrakino duris po savęs. Susisiaučiau švarkelyje ir žiūrėjau į Zayn, kol jis atsisuko į mane. Jis artėjo link manęs, o aš traukiausi atgal, kol atsitrenkiau į sieną.

- Ar tu seniai su Harry? - Paklausė jis kvėpuodamas man į veidą.

- Vieną parą, - prabilau, bet tik tada suvokiau jo klausimo prasmę. - Aš ne su Harry.

- Nejaugi? Man pasirodė kitaip, - pakreipė galvą jis ir padėjo savo ranką man ant liemens. Mano kūnas įsitempė ir pradėjau dažniau kvėpuoti bei užsimerkiau. Jo ranka kilo aukštyn iki mano liemenėlės.

- Kaip aš tavęs pasiilgau, - sušnabždėjo Zayn man į ausį. Aš nesuprantu kodėl aš? Tarp mūsų net nieko nebuvo... Jis atsitraukė nuo manęs ir susiraukė, nes pamatė ašaros, kurios puikavosi man ant veido. Stengiausi nesukūkčioti ir neišlėisti nė garso, tačiau nepavyko.

- Dila, kas ne taip?

- Neliesk manęs, - sukūkčiojau ir jis patraukė ranką nuo mano liemens.

- Dila, kas tau nutiko? - Paklausė.

- Kas man nutiko? - Nusijuokiau įpykusi. - Tu dar klausi... Aš buvau išprievartauta kažkokių niekšų, o dar gyvenimas su tavo nesveiku tėvu, kuris naudojosi mano kūnu pusė metų. Aš sulaužyta, Zayn. Gal iš išorės aš ir sveika, bet viduje aš supuvusi. Aš noriu tiesiog numirti. - Sušnabždėjau paskutinį sakinį.

- Ką tau padarė?! - Sušuko jis. - Kas buvo tie niekšai?

- Aš nežinau, Zayn. Aš stengiuosi tai pamiršti, bet tu man viską primeni. Tu man primeni tai, kas buvo baisiausia mano gyvenime.

- Dila, - sušnabždėjo Zayn ir nykščiais nuvalė ašaras. - Aš užmušiu visus, kurie yra tave įskaudinę.

- Tada tau pačiam teks atsidurti tame sąraše, - sušnabždėjau.

Kokia aš gera...