WHY ME? ( Zayn Malik )

26

*Dilos pozicija*

Pirštais bėgiojau po Zayn veidą, kol jis buvo užmerkęs akis. Netyčia užkliuvau už jo lūpų ir jis pramerkė akis ir stebėjo mano veidą. Nuo tokio jo žvilgsnio aš paraudau, todėl patraukiau ranką ir atsisėdau į savo vietą.

- Nebijok manęs, Dila, - sušnabždėjo Zayn.

- Aš stengiuosi, - sumurmėjau, tačiau nesuradau drąsos atsisukti į jį.

- Pažiūrėk į mane, - paliepė Zayn. Šiaip ne taip atsisukau į jį ir pastebėjau jo veide šypseną. - Daugiau niekada manęs nebijok.

- Tai priklauso ne nuo manęs, - sumurmėjau. - Tu mane baugini, Zayn.

- Bet aš bandau, Dila, - sušnabždėjo Zayn ir tarp mūsų įsivyravo tyla.

Žaidžiau su savo pirštais ir bandžiau ignoruoti faktą, jog Zayn dabar mane stebi. Kažkas su vibravo mano kišenėje, todėl įkišau į ją ranką ir ištraukiau mobilųjį.

<Harry> Dila, kur tu pradingai? Aš jaudinuosi.

Nusišypsojau ir atrašiau jam, jog man viskas gerai. Man įdomu tik vienas, kodėl Harry nieko nežino, juk jis bendrauja su Zayn, o gal nebe?

- Norėčiau ir aš tau suteikti tokią šypseną, - sumurmėjo Zayn ir liūdnai nusišypsojo.

Nieko jam neatsakiau, kol jis vis dar įkyriai mane stebėjo.

- Zayn, gal baigsi? - burbtelėjau.

- Atsiprašau, tiesiog... - nutilo. - Tu tokia graži.

Nusisukau į langą ir stebėjau vaizdą pro jį. Buvo aklina tamsa, net žvaigždžių danguje nesimatė, tačiau žibintai, kažkur parko gilumoje atstojo žvaigždes. Nežinau kodėl, tačiau pravėriau mašinos dureles ir išlipau iš jos. Zayn pasekė mano pavyzdžiu ir jau už poros sekundžių stovėjo prie manęs.

- Kas nutiko? - Paklausė jis.

Tylėjau ir mėgavausi tamsa, kuri mus supo. Apėjau Zayn ir atsisėdau ant mašinos kapoto. Užlenkiau galvą į dangų ir laukiau, kol nors viena žvaigždė pakils į dangų. Stipriai apsikabinau savo kūną, nes buvo šaltoka, tačiau tyla verta to. Tai taip ramina ir verčia susimąstyti.

- Dila, tau šalta, - sumurmėjo Zayn ir atsistojo prieš mane. - Eime į mašiną.

- Aš nenoriu, Zayn, - burbtelėjau ir ignoravau jo surauktus antakius.

- Dila, nebūk kvaila, - nusijuokė. - Juk susirgsi.

- Man nesvarbu, Zayn. Jei ir susirgsiu, tai mano reikalas. - Sumurmėjau. - Gal pakeliui numirsiu ir nereikės visą gyvenimą bėgioti, lyg nusikaltėlei.

- Dila, nesakyk taip, - su urzgė Zayn ir priėjo arčiau manęs.

- Tai tiesa, Zayn! Aš pavargau! - Sušukau, kol jis tvardėsi, kad manęs taip pat neaprėktų. Nežinau iš kur pas mane atsirado tokia drąsa, tačiau man pabodo. - Aš noriu namo!

- Tai pavojinga, aš tai jau sakiau! - Na va, sušuko ir jis. Šiek tiek krūptelėjau, kai jo rankos atsirado man prie klubų, tačiau jis jų nelietė. Mano kvėpavimas padažnėjo ir atrodo, kad širdis būtų iškritusi iš krūtinės. Žiūrėjau išsigandusi į Zayn rudas akis, sekundei sulaikiau kvėpavimą ir užmerkiau akis.

- Atsimerk, Dila, - sušnabždėjo Zayn ir pirštu paglostė mano skruostą. Žinau ką jis ketina padaryti, tačiau aš to nenoriu. O gal aš tik bijau, kad jis mane nuskriaus?

Papurčiau galvą ir jis pradėjo švelniai glostyti mano klubus. Stipriau užmerkiau akis ir mano skruostu nusirito ašara. Zayn nustojo glostyti mano klubus ir lyg sustingo, kol aš vis dar buvau užsimerkusi.

- Dila, - sušnabždėjo jis.

- Aš negaliu, - sukūkčiojau ir pagaliau pramerkiau akis. - Tu nežinai ką reiškia, kai esi įskaudintas ne tik fiziškai, bet ir emociškai, Zayn.

- Aš pažadu, kad jie atsiims, - sumurmėjo jis ir paglostė mano skruostą.

- Tu nesupranti, taip? - Vėl sukūkčiojau. - Aš mylėjau tik vieną kartą šiame gyvenime ir tas žmogus mane įskaudino pačiu niekingiausiu poelgiu.

- Ššhh... - sušnabždėjo Zayn ir valė ašaras man nuo veido, tačiau nespėjo to daryti, nes aš nenustojau verkusi. - Viskas bus gerai, aš šalia. Aš pasistengsiu, jog tu užmirštum viską, kas tave skaudino. Aš tik noriu padaryti tave laiminga ir nesvarbu kiek reikės laukti. Aš pasiruošęs net amžinybę.

Po šitokių Zayn žodžių negalėjau nieko kito padaryti, apart stipriai jį apglėbti ir prisiglausti prie jo krūtinės.

Srr, kad trumpa. :'))