WHY ME? ( Zayn Malik )

42

*Dilos pozicija*

Mečiau mobilųjį telefoną ant grindų ir garsiai suurzgiau iš nepasitenkinimo. Jis neatsiliepia! Po velnių, Zayn!

Šitoks jo elgesys mane gąsdina ir varo į neviltį. Į mano galvą vis lenda įkyrios mintys, kad jam kas nutiko. Jeigu ko nors apie jį nesužinosiu - išprotėsiu!

Žvilgtelėjau į mobilųjį, kuris mirgėjo. Priėjau prie jo ir pakėliau. Ekrane švytėjo Harry vardas. Šūdas, ar jam sakyti, kas nutiko Zayn? Ilgai negalvojusi paspaudžiau atsiliepimo mygtuką ir pridėjau mobilųjį sau prie ausies.

- Klausau, - atsiliepiau ir Harry lengvai atsiduso.

- Šūdas, Dila, - nusikeikė jis. - Kas nutiko Zayn? Jis dabar tam sumautam kekšyne ir viską baigia nusiaubti.

- Ką? - Sutrikau.

- Po velnių! - Vėl nusikeikė. - Nedaryk nieko kvailo, Dila.

Žinau ką jis nori tuo pasakyti, tačiau aš Dila, aš elgsiuosi kaip panorėjusi.

- Iki, Harry, - trumpai tariau.

- Dila, nė nemėgink to dar-

Nebe išklausiau jo, nes pabaigiau pokalbį. Vienaip ar antraip jau žinojau, ką jis nori man pasakyti, tačiau jis nesustabdys manęs.

Mobilųjį įsidėjau į džinsų kišenę, o ant pečių užsimečiau džinsinį švarkelį. Pradariau savo kambario duris ir apsižvalgiau po koridorių. Kad ir kaip būtų gaila, tačiau vestuvės buvo nutrauktos. Iš dalies aš šiek tiek liūdžiu, tačiau mama pati kalta, nereikėjo taip įžeisti Zayn.

Priėjau liptus ir greitai jais nusileidau. Tyliai įėjau į virtuvę ir žvilgtelėjau į stalą, ant kurio ilsėjosi mano mamos mašinos rakteliai. Kaip kokia paauglė priėjau prie stalo ir čiupau už raktų. Priėjau prie laukujės durų ir greitai apsiavusi sportinius batelius išėjau iš namų. Priėjau prie mašinos, kuri ilsėjosi namų kieme. Mikliai į ją įsėdau ir užvedžiau variklį. Išsukau iš kiemo ir patraukiau link Zayn.

Žinau kodėl Harry nenorėjo, kad važiuočiau pasiimti Zayn. Jis viešnamyje. Nuo ten mano "tobulas" gyvenimas subyrėjo į tūkstančius šipulių, kurių suklijuoti nebeįmanoma. Praleistas laikas toje vietoje lyg Dievo rykštė, kuri seks tave visą gyvenimą. Tačiau iš dalies nesigailiu, kad Dievas man suteikė būtent tokį likimą. Juk jeigu ten nebūčiau patekusi, dabar turbūt nepažinočiau Zayn ir gyvenčiau su Niall. Turbūt Niall man vėl būtų pūtęs miglą į akis... Žinau, kad taip sakyti kvaila ir beprotiška, tačiau džiaugiuosi, kad ten patekau. Na, išskyrus ką patyriau anksčiau, nes tai mano gyvenime išliks amžinai. Tai lyg randas.

Po valandos važiavimo pastebėjau pažįstamus pastatus ir šiurpas perėjo per mano kūną. Buvo painu iki čia atvažiuoti, tačiau aš pamenu kiekvieną šio pastato bei kelio iki jo detales. Sustojau netoli pastato ir išlipau iš automobilio. Susikišau rankas į kišenes ir nuleidusi galvą ėjau link jo. Pastebėjau kelis vaikinus lauke, tačiau bandžiau ignoruoti jų žvilgsnius ir paspartinau žingsnį. Pravėriau pastato duris ir mane pasitiko blanki šviesa ir keletas merginų, kurios čia vaikštinėjo.

Bandžiau prisiminti kur yra Zayn kabinetas, tačiau tai lyg išgaravo man iš galvos, nes mintys buvo užpildytos prisiminimais, kurie čia nutiko.

Vaikščiojau koridoriais ir pastoviai žvalgiausi. Merginos pamačiusios mane pradėdavo kikenti ir badyti mane pirštais, tačiau ignoravau tai ir pažvelgdavau į jas piktu žvilgsniu.

Ėjau tiesiai, kol manęs nesustabdė durys, kurios prasivėrė prieš mane. Iš už jų išėjo kažkoks vaikinas. Norėjau pro jį praeiti, tačiau jis užstojo man kelią.

- Gal malonėtum mane praleisti? - Paklausiau susierzinusi, o jis tiesiog šyptelėjo.

- Ką čia veiki? - Paklausė jis.

- Tai tikrai ne tavo reikalas, - burbtelėjau ir vėl bandžiau pro jį praeiti, tačiau jis lyg kokia užsispyrusi boba ir vėl manęs nepraleido.

- Neskubėk taip, - neaiškiai sumurmėjo ir artėjo link manęs, o aš po truputį traukiausi atgal.

- Nesiartink, - norėjau, kad mano balsas nuskambėtų kuo tvirčiau, tačiau man išties nesisekė. Aš tokia sumautai silpna.

Jo ranka atsirado ant mano liemens, tačiau aš ją nustūmiau ir trenkiau jam antausį.

- Už tai tu atsiimsi, - suurzgė užsiėmęs už skruosto ir piktai mane nužvelgė. Greitai apsisukau ir norėjau kuo greičiau pasprukti, tačiau jis griebė mane už liemens ir mano lūpas paliko skardus cypimas.

- Paleisk! - Muisčiausi, tačiau jis prirėmė mane prie sienos ir aš dabar neturėjau jokios galimybės pabėgti. - Prašau.

- Tau tai bus pamoka, kad reikia rankas laikyti prie savęs, - sumurmėjo man prie kaklo ir jau užmerkiau akis, nes maniau, kad tai viskas, pabaiga, tačiau jo kūnas buvo atplėštas nuo manęs. Staiga atsimerkiau ir pamačiau kaip Zayn talžo ta vaikinui veidą.

- Užmušiu! Aš tave sumautai pakasiu po žeme! - Sušuko Zayn jam į veidą, kol jis vos laikėsi ant kojų vos nuo kelių Zayn smūgių.

Aš vis dar buvau prišlijusi prie sienos ir stebėjau visą šį kraupų vaizdą, kol pagaliau atsipeikėjau supratusi Zayn žodžius. Žinant jį, jis tikrai galėtų taip pasielgti. Priėjau prie Zayn ir padėjau savo ranką jam ant pečio. Jis iš karto atsisuko į mane ir paleido to vaikino kūną. Jis sukrito man prie kojų ir akimirkai aš buvau išsigandusi, kad jis mirė, tačiau jo lūpas paliko duslus aiktelėjimas. Pakėliau akis į Zayn, kuris giliai kvėpavo.

- Zayn? - Kreipiausi į jį ir jis it koks mažas, nusikaltęs vaikas nuleido galvą. Pakėliau jo smakrą ranka ir dabar stebėjau jo akis. Jo vyzdžiai buvo išsiplėtę, kas reiškė, jog jis kažko vartojo.

- Atsiprašau, - sumurmėjo jis ir aš atsidusau.

- Eime, - sumurmėjau ir pradėjau jį vesti į kambarį, kuriame buvau įsikūrusi aš. Na, tiksliau į Zayn kambarį. Tikiuosi, jog jis laisvas. Pravėriau duris ir čia buvo tuščia, todėl pasidarė lengviau. Zayn po savęs uždarė duris ir pažvelgė į mane. - Kodėl taip staigiai išvažiavai?

- Nes tavo mama teisi, - liūdnai atsiduso. - Pažiūrėk į mane ir į save. Aš tavęs nevertas, po velnių, niekas nėra tavęs vertas! Tu esi tobula, o aš... Aš esu tiesiog aš.

- Zayn, nekalbėk taip, tu neteisus, - sušnabždėjau ir ėjau link jo, o jis traukėsi atgal.

- Ne, Dila, tu to nesupranti. Aš tau negaliu suteikti to, ko tu nori.

- Ak, Zayn, - liūdnai šyptelėjau ir pridėjau savo delną jam ant skruosto. - Kada gi tu suprasi, jog viskas ko aš noriu esi tu?