"Kodėl dienai pasibaigus, saulė nusileidžia ir užleidžia žvaigždėmis padabintą nakties skliautą mėnuliui? Nes mėnulio ir saulės meilė - nesavanaudiška, ji tikra, amžina ir tokia graži, kad prieš jų meilę nublanksta viskas šiame pasaulyje. Todėl tave...
Ups! Tento obrázek porušuje naše pokyny k obsahu. Před publikováním ho, prosím, buď odstraň, nebo nahraď jiným.
*Dilos pozicija*
Jis žiūrėjo į mane ir laukė atsakymo, tačiau ką man reikėjo jam pasakyti? Kad pasiliktų su manimi ir gyventų normalų gyvenimą? Tai būtų per daug savanaudiška. Jis yra jis ir žinau, kad taip visada bus. Mes iš skirtingų pasaulių. Jam reikia nuotykių bei viso šito šlamšto, o man... Man reikia tiesiog ramybės.
- Gerai, - sumurmėjau atkreipdama jo dėmesį. - Tai tavo pasirinkimas. Aš nemaldausiu, kai tai dariau aną kartą. Nesitikėk to. Man visa tai pabodo. - Greitai pasakiau.
Praėjau pro Zayn nesulaukusi atsakymo, kurio man net nereikėjo. Aš žinau, kad jis man būtų pasakęs, kaip aš jam rūpiu ir panašiai, tačiau ar man to pakanka. Gal aš noriu daugiau, nei vien rūpesčio?
Įsėdau į mašiną ir pasirėmiau su galva į automobilio langą. Girdėjau durų trinktelėjimą, tačiau nekreipiau į tai dėmesio, nes žinojau, kad tai Zayn. Jis užkūrė automobilį ir pasuko iš kiemo. Stebėjau tolstantį namą ir kelią iš šio miško, kol iš jo išvažiavome.
Pasukau galvą link Zayn, kuris įsijautęs vairavo ir nekreipė į mane dėmesio. Ištiesiau ranką link radijo ir paspaudžiau įjungimo mygtuką. Automobilį užpildė rami muzika, kuri mane atpalaidavo.
Kartais susimąstau, kodėl Zayn pasakiau, kad jį myliu. Ar tai buvo tiesa, o gal tiesiog nenorėjau jo nuliūdinti... Man sunku susigaudyti dabartiniuose savo jausmuose, man sunku. Aš tiek daug patyriau blogo, kad Zayn vos parodžius man šiek tiek švelnumo, aš pasakiau, kad jį myliu. Manau tie žodžiai buvo pasakyti per greitai. Beje, aš iš Zayn to paties nesulaukiau, kas išties liūdina. Maniau, jog aš jam daugiau nei rūpiu, maniau, kad jis jaučia man šiek tiek daugiau nei simpatiją. O gal tai tiesa, gal jis jaučia man kažką daugiau?
- Atvažiavom, - mano mintis išblaškė Zayn žodžiai. Pažvelgiau pro langą ir pastebėjau, jog stovėjome mano buto kieme.
Išlipau iš mašinos ir net nelaukusi Zayn nuėjau į pastatą. Užlipusi laiptais iki tinkamo aukšto sustojau ir pasukau į koridorių. Priėjau duris ir bandžiau jas atidaryti. Mano nelaimei, durys buvo praviros. Lėtai jas pravėriau ir įkišau galvą į vidų, kad galėčiau apsižvalgyti. Žengiau pirmą žingsnį ir iš karto pastebėjau, jog mano butas nusiaubtas. Nežinau kodėl, tačiau nenustebau. Gal to tikėjausi?
- Kas po velniais čia nutiko? - Pasigirdo Zayn balsas už manęs.
- Regis, Yaser buvo čia apsilankęs, - sumurmėjau ir ėjau link miegamojo. Pravėriau jo duris ir nė kiek nenustebau, nes čia viskas taip pat buvo apversta. Pasilenkiau ir rinkau savo drabužius, kurie mėtėsi įvairiuose kambario vietose.
- Jis niekada negali palikti mūsų ramybėje, - subambėjo Zayn. Atsisukau į jį ir nusijuokiau.
- Nėra jokių mes, Zayn, - pavarčiau akis ir tęsiau drabužių rinkimą.
- Kaip suprasti nėra?
- Mes ne pora, Zayn. Aš suprantu, kad tu prieš tą vaikiną ligoninėje prisistatei mano vaikinu, norėdamas jo atsikratyti, bet aš aiškiai matau, kad tu nepasiruošęs santykiams.
