WHY ME? ( Zayn Malik )

87

*Dilos pozicija*

Paspaudžiau skambinimo mygtuką ir iš tų nervų įsikišau pirštą į burną. Vienas, antras, trečias pyptelkėjimas ir pagaliau išgirdau balsą kitame laido gale.
- Dila, aš dabar tikrai neturiu laiko, - piktai subamba Zayn.
- Zayn, aš tikrai su svarbiu reikalu, - sušnabždu ir pažvelgiu į moterį, kuri dabar sėdi svetainėje. Negaliu patikėti, kad ji Zayn motina. - Reikia, kad grįžtum namo.
- Ar kas nutiko? - paskubomis paklausia ir tada išgirstu šūvį.
- Zayn, kas ten vyksta? - garsiai paklausiu, tačiau atsako nesulaukiu, nes ryšys nutrūko.
Imu tankiai kvėpuoti bandydama suprasti kas vyksta. Žvilgteliu į Zayn mamą, kuri valėsi savo ašaras. Palieku ją vieną ir iš spintelės išsitraukiu švarkelį. 
- Ar vyksti pas Zayn? Jis nenorėjo su manimi susitikti, ar ne? - išgirstu balsą šalia savęs. Atsisuku į sugniuždytą moterį, kol mano rankos pradėjo drebėti. Zayn sveikas, jis turi būti sveikas. - Ar tau viskas gerai?
Negaliu atsakyti į jos klausimą, nes man pasidaro bloga. Jaučiu kaip vaizdas sukasi galvoje.
- Zayn, - sušnabždu. 
- Ar jam kas nutiko? - moteris prieina prie manęs ir prilaiko, kad nenugriūčiau.
- Prašau, pakviesk Zayn, - sumurmu ir jaučiu kaip kūną apleidžia jėgos. 

*Zayn pozicija*

Stoviu atsirėmęs į sieną ir žiūriu į Liam, kuris mosteli galva, kad galėčiau eiti. Paskubomis apsisuku ir apsižvalgau. Išgirdęs krebždesį išsitraukiu ginklą ir užtaisau jį. Šalia laiptų esančiame rūsyje degė šviesa, todėl lėtai bei tyliai jais leidausi, kol Liam apžiūrėjo likusį namą.
Kišenėje pradėjo vibruoti mano telefonas, todėl atsidusau ir neketinau atsiliepti, tačiau paaniau, jog galbūt Dilai kas nutiko, todėl išsitraukiau telefoną ir atsiliepiau.
- Dila, aš dabar tikrai neturiu laiko, - subambu.
- Zayn, aš tikrai su svarbiu reikalu, - sekundei nutyla, kol aš via dar leidžiuosi laiptais žemyn. - Reikia, kad grįžtum namo.
- Ar kas nutiko? - truputi išsigąstu. Kuo žemiau leidausi, tuo šviesa darėsi ryškesnė. Ant laiptų galėjau pastebėti kraujo žymių. Pakeliu galvą ir prieš tai, kol suvokiu kas vyksta, į mane buvo paleistas šūvis. 
Pakeliu galvą ir nė nenusitaikęs šaunu. Pastebiu kaip mano priešininkas nugriūva ant grindų ir garsiai keikiasi. Pažvelgiu į savo ranką, iš kurios bėgo kraujas. Tas suskis tikras klišius.
Išgirstu staigius ir garsius žingsnius laiptais, todėl pakeliu galvą ir pamatau persigandusį Liam veidą.
- Kas čia nutiko? - paklausia jis ir nueina prie to pašlemėko ir nuspiria ginklą toliau nuo jo.
- Jis dar gyvas? - paklausiu žiūrėdamas į kraują ant savo marškinių. Dila mane pamačiusi tikrai išsigąs.
- Kol kas, - sumurma link jo pasilenkęs Liam.
Pakeliu telefoną, kurį buvau numetęs ant grindų, ir įsikišu jį į kišenę.
Prieinu prie LIam ir nuleidęs galvą žvelgiu į tą klišių.
- Ir kaip gi tu čia atsidūrei? - paklausiau, kol jis spaudėsi krauju. Jis buvo visas sumuštas.
- Sumautas Yaser, - sušnabždėjo ir aš tuo ant grindų gulinčiu tipeliu susidomėjau.
- Regis tu pažįsti tą, kurio mums reikia, - tariau ir tas vaikinas sekudei atsisuko į mane ir šyptelėjo.
- Žinojai, kad tavo sūnaus tokios pat akys, kaip Dilos? - šypsodamasis paklausė ir aš susiraukiau. Ką jis žino?
- Kur mano sūnus? - rūsčiai paklausiau ir pasilenkiau link jo. Sekundei susinervinu ir noriu jam trenkti, tačiau valdausi.
- Žinau kur jis, - sumurma ir vėl atsikosėja krauju ir bando pakilti nuo grindų. Padedu jam ir jam šiaip ne taip pavyksta atsistoti ant savų kojų. Jis atrodo gana siaubingai. Manau, jog su jo gražinimu padirbėjo Yaser.
- Kas tu toks? - paklausiu.
- Aš Louis, - vos išgirdau šį vardą, trenkiau jam ir jis vėl nugriuvo ant grindų.
- Kas per velnias?! - suriko Liam, atsisukęs į mane. Atsisukau į draugą ir vėl atsisukęs į tą pašlemėką, spjoviau ant jo.
- Jis žino už ką, - sumurmėjau ir išsitraukiau iš kišenės pakelį cigarečių. Išsitraukiau vieną ir užsidegiau. Įkvėpiau dūmų ir po sekundės juos iškvėpiau. Žiūrėjau kaip Louis bando pakilti nuo grindų, tačiau jam nesiseka. Su juo aš dar pasikalbėsiu.
- Ką su juo darysi? - paklausė Liam ir susiraukė nuo dūmų kvapo. Žinau, kad Dila uždraudė man rūkyti, tačiau kitaip nusiraminti negaliu. Arba rūkyti, arba užmušti jį.
- Paskambink vyrams ir liepk jiems nugabenti jį į sandėlius, o ten aš su juo pakalbėsiu sava kalba, - sušnabždėjau ir paskutinį kartą įtraukęs dūmų, numečiau nuorūką ant grindų.
Liam linktelėjo, todėl abu kartu išėjome iš rūsio. Atsisveikinau su Liam ir įsėdę į mašinas išsiskirstėme. Važiavau namo ir mąsčiau kokį moralą man atskaitys Dila. Turbūt aprėks už tai, kad neatskambinau. Po pusvalandžio įsukau į kiemą ir išlipęs iš mašinos iš karto nuėjau prie laukujės durų. Pažvelgiau į kraju permirkusius marškinius ir atsidusau. Pradariau duris ir nusiaviau batus. Namuose buvo tyla, kas buvo keista. Įėjau į svetainę ir pamačiau moterį, kurios nenorėjau matyti likusį savo gyvenimą.
- Zayn, - prabilo ji.
- Kas tave čia įleido? - užriaumojau. 
- Dila, - trumpai atsiduso, - tu turi išklausyti mane, Zayn. Man reikia tavo pagalbos.
- Nenoriu tavęs klausytis, - sušukau. - Eik lauk ir kad daugiau čia negrįžtum!
- Bet, Zayn, tavo sesuo, ji-
- Man neįdomu, - vėl sušukau. - Kur Dila? - paklausiau, nes jos čia nebuvo.
- Jai pasidarė silpna, todėl nuvedžiau ją į miegamąjį, - vos jai atsakius į ano klausimą, palikau ją ir užlipau laiptais į antrą aukštą.
Pradariau miegamojo duris ir pamačiau Dilą gulinčia ant lovos. Greitai priėjau prie jos ir priliečiau jos ranką.
- Dila? - sušnabždėjau ir ji pramerkė akis.
- Zayn, - sušnabždėjo ir pakilusi apkabino mane. Apglėbiau ją ir užmerkiau akis. Pasiilgau jos. - Zayn? - drebančiu balsu sušnabždėjo žiūrėdama į savo kruviną ranką nuo manęs.
- Tai niekis, - sumurmu ir vėl bandau ją apkabinti, tačiau ji atstumia mane.
- Tave peršovė? - paklausia. Jos žvilgsnis laksto nuo mano akių iki rankos.
- Man viskas gerai, - atsidūstu. - Prigulk ir pailsėk, turbūt pervargai ir tau dėl to pasidarė silpna.
Dila piktai nužvelgia mane ir pakyla iš lovos. Kodėl ji niekada manęs neklauso? Griebusi man už rankos, ji vedasi mane į vonią. Atsisėdu ant vonios krašto ir žvelgiu į Dilą, kuri pasiima vaistinėlę ir atsisėda greta manęs.
- Ar tu bent moki tai daryti? - paklausiu.
- Gyvenu su vaikinu, kurį peršauna dažniau, nei manekeną( čia kalba eina apie tą, į kurį šaudo policininkai per treniruotes :D ), todėl užsičiaupk ir sėdėk tyliai, - subarė mane ir pasiėmusi pincetą pradėjo darbuotis.
Pripažįstu, velniškai skaudėjo, todėl už dėjavimą bei už judėjimą gavau iš Dilos ne vien piktus žvilgsnius, tačiau ir smūgių. 
Baigusi Dila atsisuko į mane ir paleidusi čiaupą nusiplovė rankas, o tada atsisuko į mane. Prisitraukiau ją arčiau savęs, todėl ji atsidūrė man tarp kojų.
- Kur tu buvai? - paklausė ji.
- Suradau vyrą, kuris žino kur mūsų sūnus, tik nežinau ar jo informacija tikra, - sušnabždėjau ir Dilos veidas nušvito.
- Džiaugiuosi, - sušnabždėjo. Ji atrodė tokia rami, bet tai dėl to, jog daktaras jai išrašė raminamųjų, nes ji per daug jaudinosi. - Noriu, kad kai ką padarytum, - sumurmėjo ir sekundei nuleido akis į mano rankas, bet tada vėl žvelgė man į akis. - Pasikalbėk su mama.

Atsiprašau dėl klaidų.