"Kodėl dienai pasibaigus, saulė nusileidžia ir užleidžia žvaigždėmis padabintą nakties skliautą mėnuliui? Nes mėnulio ir saulės meilė - nesavanaudiška, ji tikra, amžina ir tokia graži, kad prieš jų meilę nublanksta viskas šiame pasaulyje. Todėl tave...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
*Zayn pozicija*
Stebėjau kaip Dila atsisveikindama apkabina mamą, o ši jai į ausį kažką sušnabžda. Šalia manęs stovėjo Niall, kuris jau buvo apsiavęs batus ir laukė, kad galėtų mus išlydėti. Iš tiesų man buvo pikta, jog jis ketina tai daryti. Ko jis tuo siekia? Po velnių, juk jis prisipažino mylįs Dilą!
Dila šyptelėjo Klarai ir atsisuko į mane. Nerodžiau jai jokių emocijų. O kaip galėčiau? Tas šūdžius ją myli! Tai mane taip siutina, jog dabar pat galėčiau jį pargriauti ant grindų ir negyvai užsmaugti.
- Eime? - Mane išblaškė to stuobrio balsas.
Apsisukau. Stebėjau Dilą, kol ji avėsi savo batus. Mano gražuolė pakilo nuo grindų ir dar kartą atsisuko į mane, tik šį kartą aš jai atsakiau šypsena. Ir kaip gi aš galiu jai atsispirti? Tai neįmanoma.
- Tikrai džiaugiuosi, kad atvykote, - tarė Dilos mama ir apkabino Bilį per liemenį viena ranka. - Tikiuosi greitai sulauksianti dar vieno jūsų apsilankymo.
- Gerai, mama, - sumurmėjo Dila. Jos mamos veide nušvito šypsena, kuomet Dila ją pavadino mama.
- Gero kelio bei, žinoma, sėkmės, - ištiesė man ranką Bilis. Iš nuostabos net kilstelėjau antakį, tačiau atsakiau jam spustelėdamas jo ištiestą ranką.
- Ačiū, - sumurmėjau, - jums taip pat, - paskubomis pridūriau.
Niall pradarė duris ir leido mums išeiti pirmiems. Nė akimirkai iš akių nepaleidau Dilos. Visi trys ėjome link mašinos, kuri stovėjo prie pat namo. Kai priėjome mašiną atsidusau ir išsitraukiau raktelius.
- Tikrai džiaugiuosi, jog viską išsiaiškinome, - atsiduso Niall. Įkišau raktelį į spynelę ir pasukau. Automobilis atsirakino.
- Aš taip pat, - tarė Dila. Apsisukau jų link ir pastebėjau, jog tas mulkis ją apsikabino. Ką, po velnių?!
Suspaudžiau kumščius ir stebėjau juos. Ką aš galėjau padaryti? Sumušti jį iki sąmonės netekimo? Nužudyti? Skamba gundančiai, tačiau nenoriu griauti ir taip pašlijusius Dilos bei jos mamos santykius. Tuomet kas man belieka? Stebėti juos ir galvoje įsivaizduoti, kaip aš jį užmušu.
Dila pamačiusi, jog aš juos stebiu skubiai atsitraukė nuo to kvailio ir paskubomis kažką jam sumurmėjo. Mergina apėjo mašiną ir greitai įsėdo į ją. Nustebau, kai tas šunsnukis priėjo prie manęs. Kai sakau, jog prie manęs, tai gana arti, tikrai. Kaip jis išvis turi drąsos tai daryti?
Dar stipriau suspaudžiau savus kumščius ir valdžiausi, jog skubotai neiškrėsčiau ko nors kvailo.
- Tik pabandyk ją įskaudinti ir tu miręs, - išspjovė žodžius. Mano lūpų kampučiai pakilo ir, tikrąją to žodžio prasme, nusijuokiau. Šis vyrukas tikras juokdarys! Na, bet drąsos jam tikrai pakanka.
- Patikėk, - šypsodamasis tariau, - taip kaip tu su ja tikrai nepasielgsiu.
Pasisukau mašinos pusės link ir jau norėjau pradaryti mašinos dureles, bet sustojau išgirdęs jo žodžius.
- Ji bent jau mylėjo mane ir dar dabar tebemyli, - netrukus mano tvirtai suspaustas kumštis trenkėsi į mašinos kapotą. Atsisukau į tą mulkį ir artėjau prie jo.
- Ką tu sumautai pasakei?! - Sušukau. Aš užmušiu jį, prisiekiu, užmušiu.
Jis tik kvailai šypsojosi ir net neketino trauktis iš vietos.
- Zayn! - Išgirdau Dilos balsą, o tada ir mašinos durelių trenksmą. - Zayn, kas vyksta!
Aš visdar žiūrėjau į tą mulkį, o jis pamatęs, jog ateina Dila nustojo šypsotis.
- Zayn? - Prieš mane atsistojo Dila, tačiau aš vis dar žiūrėjau į jį. - Zayn, nusiramink!
Tankiai kvėpavau ir vėl stebėjau jo kvailą šypseną. Jis sumautai žaidžia su manimi.
- Dila, eik į mašiną, - tariau, tačiau ji vis tiek nesijudino iš vietos. - Į mašiną pasakiau!
Merginos akys išsiplėtė, o lūpos jau prasivėrė ir norėjo kažką pasakyti, tačiau aš sustabdžiau tai griebdamas jai už alkūnės. Pradariau mašinos dureles ir per prievartą įstūmiau į vidų Dilą. Ji kiek priešinosi, tačiau staigiai uždariau dureles. Atsisukau į tą kvailį, kuris vis dar šypsojosi.
- Zayn! - Riktelėjo Dila.
Apėjau mašiną ir įsėdęs į ją - užkūriau variklį. Greitai apsukau mašiną ir nurūkau gatve.
Tas kvailys sakė, jog Dila jį myli. Kaip jis drįso? Prakeiktas šunsnukis! Kaip norėčiau dabar pat jį užmušti...
- Zayn, kas ten nutiko? Kodėl taip pasielgei? - Tylus merginos balsas privertė pasukti galvą į ją. Iš karto pastebėjau išsigandusias jos akis.
Nekreipiau į ją dėmesio ir vėl susikoncentravau į kelią. Paspaudžiau gazą ir stipriau įsikabinau į vairą.
- Zayn, sustok, - kiek garsokai tarė Dila. - Užsisek saugos diržą, po velnių!
- Neaiškink, - burbtelėjau.
- Sustok! - Suriko.
- Ne! - Surikau jai atgal.
- Jei nesustosi, aš išlipsiu, - man tik juoką kėlė toks jos grasinimas, tačiau greitai teko liautis juoktis, nes Dila jau siekė rankenėlės ir tikrai ketino pradaryti mašinos dureles.
Staigiai sustojau į šalikelyje. Mergina akimirksniu atsisegė saugos diržą ir išlipo iš automobilio. Stipriai laikiau vairą ir giliai alsavau. Tas šunsnukis...
Dila atsistojo prie mašinos šono ir pasilenkusi kažką darė. Greitai išlipau iš mašinos ir priėjau prie jos. Ji vėmė. Norėjau sugriebti jos plaukus ir pagelbėti jai, tačiau ji mane atstūmė.
- Neliesk manęs, - burbtelėjo ir pasilenkusi giliai alsavo.
Vėl bandžiau ją paliesti, tačiau ji lyg koks bailus paukštelis nuo manęs atsitraukė.
- Nesiartink, Zayn, - pareikalavo atsitiesusi. - Net nebandyk.
- Dila, - urgztelėjau, nes pyktis vis dar neapleido manęs.
- Aš su tavim niekur nevažiuosiu, - pareiškė ji. Išpūčiau akis ir susinervinęs iš kumščio trenkiau į mašinos kapotą. Dila krūptelėjo ir dar labiau atsitraukė nuo manęs. - Aš nebe atpažįstu tavęs, - sumurmėjo ji.
Pakėliau akis į ją. Ji drebėjo iš baimės. Merginos megztukas pasislinko nuo jos kairiojo pečio ir pastebėjau, jog ant jo puikuojasi raudona žymė, kuri greitai taps mėlyne. Dila pastebėjusi mano žvilgsnį taip pat žvilgtelėjo į savo petį ir netrukus jį uždengė. Šūdas! Nejaugi aš tai padariau sodindamas ją į mašiną?
Žingsniu priartėjau prie jos, o ji lyg gindamasi ištiesė prieš mane rankas.
- Pasakiau nesiartinti prie manęs, - greitai tarė.
- Dila, sėsk į mašiną, - pareikalavau, tik šį kartą daug švelniau.
- Niekur su tavim nevažiuosiu, - papurtė galvą ji.
- Dila, - vėl urgztelėjau.
- Aš su tavim niekur nevažiuosiu, kol tu toks įpykęs, Zayn, - sušnabždėjo lyg bijodama manęs. Šūdas.
- Dila, - sumurmėjau ir norėjau toliau kalbėti, tačiau mergina padarė tai pirmiau.
- Aš niekur su tavimi nevažiuosiu.
Ha, po ilgos tylos ir ponulis Zayn pagaliau prabilo. Na, ką galiu pasakyti apie šią dalį... Buvau kažkada rašiusi, jog Jums nepatiks, ką ruošiuosi padaryti... Ir štai dabar tai padariau. Supykęs Zayn ir išsigandusi bei supykusi Dila nėra gera kompanija. :))
