Panelė verta milijono//lt

4

Nežinau kiek praėjo laiko, bet man velniškai užkniso būti supančiotai šiame kambaryje. Neturėjau ką veikt, o ir užmigt negalėjau. Nebuvo kito pasirinkimo, tik trisdešimtą kartą apžiūrėti kambarį arba kankintis su savo mintimis. Jau atsibodo.

Kai saulė švietė labiausiai į kambarį, per pietus, Tristanas buvo atėjęs į kambarį. Bet jis tik pamaitino mane, leido nueiti į tualetą ir vėl išėjo. Nesakė nei žodžio, buvo kažkoks labai įsitempęs. Lyg man rūpėtų.

Kad ir kaip bebūtų, nekenčiau jo kiekviena savo esybe. Nors kartais jis galėjo būt švelnus, arba būtų tokiu, jei klausyčiau, jo elgesys mane erzino. Viskas šioje situacijoje mane varė iš proto. Visą dieną. Sumautai visą dieną praleidau šioje lovoje galvodama apie visą gyvenimą. Tai kankinimas. Saulė po truputį leidosi, namuose buvo tylu lyg vidurį laukų. Arba šios sienos nepraleidžia garso, arba Tristano nebuvo namuose.

Gal jis numirė? Na negerai, nes jei mirė jis, aš čia taip pat užsibaigsiu. Atsidususi vėl pažvelgiau į knygų lentyną virš komodos su stalčiais. Jei tai tikrai jo kambarys, tai Tristanas tikras knygų graužikas. Buvau suskaičiavusi bent 25 knygas. Ar jis jas skaito ar čia prie dizaino?

Praėjo dar geros 10 nuobodžių minučių ir durys pagaliau atsilapojo. Pro jas įėjo Tristanas. Tada užrakino po savęs duris priversdamas mane pagalvoti apie blogiausius dalykus.

- Atleisk, jog priverčiau laukti, - Tristanas nusimetė juodą švarką ir atsisuko į mane be emocijų.

Atrišo kojas, rankas, o tada lėtai nuėmė lipnią juostą su skuduru. Nusivalau lūpas, atsisėdu ir pasitrinu riešus. Atrodo vis dar jutau metalą prie odos.

- Neturėjau laiko surinkti šukių tame kambaryje. Miegosi čia, - jis pavargusiomis akimis į mane atsisuko, o aš susiraukiau.

- Noriu į tualetą.

- Eik, gi nelaikau, - Tristanas nuėjo link spintos, o aš atsistojau.

- Negi iš viso šito namo, galiu miegot tik čia?

- Čia mažiausia tikimybė, jog kažką pridirbsi, - ramiai atsakė.

- Bet...

- Miegosi čia, Matilda.

- Noriu nusipraust. Man reikia rūbų miegojimui, - nejaukiai stovėjau žiūrėdama į jį.

Jis nieko neatsakė ir po kiek laiko ištraukė ilgus baltus marškinius. Prie jų dar iš kažkokio maišelio pridėjo raudonus neriniuotus apatinius. Atkišo juos man ir nieko nebe pridūręs atsisegė kelnių diržą.

Greit nuėjau į jo atskirą vonią ir užsirakinau joje. Širdis pradėjo plakt šiek tiek greičiau. Miegosiu su juo. Tame pačiame kambaryje. Su juo. Vienoje lovoje.

Užtrukau kokį pusvalandį vonioje. Nors ir nenorėjau dėtis jo duoto rūbo, neturėjau išeities. Teko ir vilktis tuos sumautus raudonus apatinius, nes su senais negalėjau būti. Kurį laiką tiesiog žvelgiau į baltas vonios duris ir bandžiau surasti drąsos eiti į kambarį.

Galiausiai įkvėpiau daug oro ir išėjau. Pirmiausia nosį sujudino dūmai.

- Ar negali rūkyt kažkur kitur? Smirda, - pakomentuoju.

- Atleisk, dėl tavęs atidarysiu langą. Tik žiūrėk nešok pro jį, nes lauke laksto pora mielų šuniukų, jie tave gali suvalgyti.

- Šuniukų?

- Trys dobermanai, - Tristanas ištarė atidarydamas plačiai langą. Jis buvo tik su trumpikėmis.

Pasinaudojau proga ir greit atsiguliau į lovą. Buvo dvi antklodės. Iškarto į vieną jų susisukau.