Panelė verta milijono//lt

38

- Hm, už ką? - eilinį kartą žvilgtelėjo su šypsenėle veide.

- Už viską, - stipriai į jį įsikimbu, kai vos neišsitaškiau ant šalto ledo.

Iš jo išgavau tik saldų ir trumpą bučinį per šypseną. Tristano ranka tvirčiau mane prilaikė glėbyje, pajutau vaikino kūno šilumą.

Tuo metu, išsišiepusi iki ausų, girdėdama juoką aplink, negalėjau numanyti kas nutiks už savaitės. Tame pastate.

***
Greit uždėjau ranką sau ant burnos, jog neiškleisčiau jokio garselio. Mane apsupo tiek daug jausmų, jog kūnas nebespėjo prie visų prisiderinti. Aš drebėjau, laikiau savyje ašaras ir klyksmą. Bandžiau net sumautai neapsivemti.

O svarbiausia buvo neišsiduoti, jog čia esu. Nežinau kas manyje sakė, bet žinojau, kad negalima susimauti. Man reikia apsisukti. Ir neleisti sužinoti Tristanui, jog žinau. Bet nesu tokia, jog leisčiau jam kentėti.

- Prašau! Aš jai nieko nedariau!

Sudrebėjau tiesiogine to žodžio prasme išgirdusi, jog lūžo kaulas. Pasigirdo dar didesnis bejėgio žmogaus klyksmas. Pasijutau kalta.

Balselis galvoje liepė įsikišti. Sustabdyti tai. Nors ir prisivirčiau košės, išgelbėčiau jam gyvybę, žmogaus gyvybę. Tačiau vis tiek bijojau Tristano. Jo reakcijos į visa šitai, ką dabar ryžausi padaryti. Bet svarbiausia, jog ryžausi, tiesa?

- Liaukis! - išlindau iš už sienos tuščiomis rankomis. Kažin kaip atrodė ši visiškai silpna ir nieko negalinti padaryti mergiūkštė.

Visi kambaryje žinojo, su kuo kalbu. Ne su tuo, kuris laiko kruviną peilį. Ne su tuo, kuris viską stebi ramiai, lyg tai būtų eilinė diena žudant žmogui. O su Tristanu, kuris vilkėdamas kraujuotus marškinius, atsisuko į mane ir pažvelgė psichopato akimis. Su šypsena veide.

- Žinojau, jog ten stovi ir galvojau, kokia gera tavo širdelė. Galėjai įsikišt anksčiau, būtum išsaugojus jam koją. Dabar jau per vėlu, - ramiai kalbėjo žiūrėdamas man į akis.

- Kam visos tos kvailos kalbos? Liaukis! - nors visa virpėjau iš baimės, drąsiai žengiau arčiau jų, ruošdamasi viską sustabdyti.

Arčiau pririšto, supjaustyto Elijaus kūno ir Tristano, esančio jam už nugaros. Ant grindų ramiai gulėjo mėsos gabalas. Visur buvo kraujas. Visur. O kvapas.. Paprasčiausias kraujas atsidavė stingdančia mirtimi.

Tristanas susižvalgė su kitais vyrais. Tada padėjo ant stalelio peilį ir taip greit atsidūrė prie manęs, jog galvojau keliai nulinks. Šviežias kraujas nemaloniai pakrutino nosį.

- Einam pasikalbėt, - grubiai paėmė už alkūnės ir nusitempė toliau nuo šito kambario.

Tristanas leido toliau kankinti tą vyrą, kam iškart norėjau prieštarauti. Tačiau Tristanas nenorėjo klausyti mano balso ir prieštaravimų. Jis nusivilko mane kaip agresyvų šunį, ne mylimą merginą, į kitą apleisto buto kambarį. Tada grubiai numetė ant lovos ir užrakino duris.

- Dabar pasakyk, ką čia sumautai veiki?! - sukąstais dantimis iškošė, vos laikydamasis nuo noro naudoti smurtą.

Galvoju ar jis tikrai galėtų pakartoti tuos pačius metodus, kuriuos naudojo prieš gerus kelis mėnesius, jog susitramdytų su manimi. Ar man tikrai verta jo bijoti? Juk jis kitoks. Jis pasikeitė dėl manęs ir ne vieną kartą tai įrodė. Tik dabar Tristanas toks įniršęs, jog noriu ar nenoriu, kūnas bijo.

- Paleisk jį! Jis nieko...

- Jis tave suknistai išprievartavo! Neturėtum džiaugtis!? Nuo kada tu tokia gera, jog tau ne gaila to mėšlo gabalo!?