Panelė verta milijono//lt

42

- Tau reikia pavalgyti. Einam į apačią, ten yra paruošto maisto.

- Ačiū, - tariu pažvelgusi į abu šiuos žmones, kuriems šiuo metu jaučiau pagarbą ir dėkingumą.

Moteris man lėtai linktelėjo. Tada menkai nusišypsojo ir pasišalino iš kambario.

- Kaip supratau jis nenorėjo tau sutrenkti galvos, tiesa?

Linkteliu.

- Nelaimingas atsitikimas? - Frostas nenuleido nuo manęs akių.

Linkteliu, jau lipdama iš lovos.

- Juk jis nedaro taip.. Visada?

- Ne, - sukuždu net nebežinodama ar tai tiesa.

Ar skaitosi visi prieš tai nutikę atvejai? Ar jis tiesiog nelaiko nervų? Išvis, gal čia kalta aš? Jį išprovokavau..?

Pajutusi Frosto rankas kiek suvirpėjau. Jis tik draugiškai norėjo padėti man nueiti į apačią, o aš pasidaviau pagundai ir stipriai jį apkabinau koridoriuje.

- Ačiū. Labai ačiū tau už viską. Jog padėjai, jog dabar padedi. Ačiū, - sukuždu jam į krūtinę, pajusdama švelnias rankas glostant man nugarą.

- Diena dar nesibaigė, nedėkok.

- Ką turi omenį? - pakėliau į vyrą akis, o šis lyg liūdnas, žvilgtelėjo į mane ir atsitraukė.

- Pamatysi, Matilda, - pirmasis patraukė durų link.

Pasekiau paskui Frostą ir nuėjau su juo į valgomąjį. Jaukaus namo sienos priminė namus, nežinau kodėl. Ant sienos koridoriuje buvo kelios nuotraukos. Tai Frostas ir maža išsišiepusi mergaitė. Tada Frostas, kažkokia daili moteris ir ta pati mergaitė. Jis turi žmoną ir vaiką? Kur jie dabar?

Mane pasitiko gardus maisto kvapas, pasiekus laiptų apačią. Tik užuodusi mėsą, pajutau kokia esu alkana. Pilvas net sugurgėjo, pritardamas man.

Baigiau nužiūrinėti namą ir baldus tada, kai virtuvėje pamačiau sėdintį žmogų. Neberūpėjo prašmatnaus namo ypatumai ar kabantys paveikslai, švelnūs kilimai po kojomis. Visą tai užgožė Tristanas.

Jis nespėjo į mane atsisukti, kai apsisukau eiti atgal. Kelią užstojęs Frostas pažiūrėjo į mane užjaučiančiu žvilgsniu. Viskas aišku.

- Aš nenoriu jo matyt. Pasitrauk.

- Jus viską išsikalbėsite, Matilda.

- Aš nenoriu į tą gyvulį net pažvelgt! Tai, kas nutiko, nėra paprastai atleidžiama! Dink iš kelio! - pradėjau jėga bandyti įeiti.

Jis švelniai ir ramiai bandė mane nuraminti. Sulaikė ranką kai norėjau trenkti.

- Duok jam bent pasiaiškinti.

- Praleisk mane!

- Pasikalbėk su juo, pama..

- Kodėl niekas manęs nesupranta?! - sukūkčiojau sukasdama apatinę lūpą, jog ši nevirpėtų.

Atsitraukiau nuo Frosto, suprasdama, jog nelaimėsiu. Piktai dėbtelėjau pirmą kartą į Tristaną.

- Ir kodėl tu nepalieki manęs ramybėje bent porai dienų!? Leisk man kvėpuoti po galais!

Iškart pastebėjau didelę ir prinokusią mėlynę po jo kaire akimi. Buvo dar viena mėlynė kitoje veido pusėje. Nutuokiu, jog kažkur dar buvo sužalojimai, nes Tristanas sėdėjo pernelyg ramiai. Perkreiptas skausmo žvilgsnis, nukreiptas į mane.

- Frostai, gali palikt mus vienus? - prakalbo užkimusiu balsu ir trumpam nusisuko į Frostą, stovintį prie stalo.

- Aš nebūsiu viena su juo.