Panelė verta milijono//lt

26

Lėtai kilstėliu bliuskutę, ir nusivilkusi ją, numetu ant lovos krašto.

- Norėtum, jog suspausčiau tavo dailias krūtis, ar ne?

- N.. Ne.

- Suspausk jas už mane. Ir žiūrėk man į akis.

Tristanai, nekenčiu tavęs.

Uždedu rankas ant savo krūtų ir stipriai suspaudžiu.

- Ar patinka, kai liečiu tave grubiau? Kaip dabar pati pasielgei?

Pakratau galvą.

- Manau, vaizdelis būtų geresnis, jei numestum antklodę ant grindų.

Padarau kaip sakė. Kol jis nusišypsojo, bandžiau įžvelgti kažką Tristano ekrane. Be jo, matėsi tik lovos atmušalas ir siena. Labiausiai trikdė Tristano drąsa, liesti save prieš mane. Visiškai nesigėdijant.

- Žinai, nemanau, jog tavo duotos mėlynes tave bent kiek jaudina. Tai apgailėtina. Kvaila. Aš nesu..

- Matilda. Tu neįsivaizduoji kaip mane sujaudini. Net ir dabar, nebūdama šalia. Tavo mėlynių beveik nesimato, man jos netrukdo. Dieve, net neįsivaizduoji kaip gerai tave patvarkyčiau.

Nežinau kodėl, bet paraustu. O nuo tokios reakcijos dar kiek susiraukiau.

- Pradėk save liesti. Dabar.

Kurį laiką stebėjau jį, tada sukandau lūpą ir lėtai pakišau ranką po savo apatiniais.

- Ar tu sudrėkusi?

Lėtai linkteliu, labiau įsipatogindama ir perbraukdama kelis kartus per savo vietelę.

- Įsivaizduoju kaip nuimu tavo dailius šortukus ir apatinius ir patikėk, tai užveda. Žinai ką dar daryčiau? Paragaučiau tavęs, brangioji, - Tristanas giliai įkvėpė.

- Mhm, tikrai? - suspaudžiu savo krūtį, išleisdama tylią aimaną.

- Prašau, nusivilk savo gražias kelnaites, Matilda, - liepė Tristanas, sau smaukydamas.

- Mhhm, kaip gera, - specialiai garsiai suaimanuoju ir dar greičiau glostau savo klitorį.

- Matilda, paklausyk.

- Maldauk, - pasukdama veidą į kamerą nusišypsau.

- Matilda, maldauju, - suaimanavo Tristanas.

- Gražiau, - sunkiai įkvėpaiu.

- Nuo tokio vaizdo net sunku kalbėti..

- Negi taip greit baigsi?

- Dar ne. Nepamačiau visko, ko noriu. Nusivilk sumautus apatinius Matilda, tuoj pat.

- Gerai, mažuti, - paklausau jo, o nuo vaizdo, Tristanas išsišiepė.

- Ar pasiilgai manęs, Matilda?

- Tikrai ne. Man labai gerai ir be tavęs, - suaimanuoju, nelabai suprasdama jo klausimą.

- Nepasiilgai kaip priverčiu tave garsiai dejuoti? Nepasiilgai mano bučinių sau ant kaklo? Nepasiilgai mano pirštų, kurie juda tavyje taip greitai, jog maldauji nesustoti?

Šventas Dieve.. Tas jo balsas. Išvarys mane iš proto.

- Pasiilgau, - sukuždu pati švelniai įkišdama į save du pirštukus.

- Tikrai?

- Taip. Labai pasiilgau tavęs, Tristanai, - suaimanuoju švelniai judindama pirštus.

- Net neįsivaizduoji kaip mane užvedi. Dieve, tu tokia nuostabi. Nesustok, katinėli.

- Bet aš nieko nedarau, - stebėdama Tristaną, šiek tiek išriečiu nugarą.