Panelė verta milijono//lt

21

- Jei manai, jog išsigandau, tai esi kvailas, - sumurmu.

- Pamatysi.

- Užsičiaupk, - greitai pakišau ranką į jo kelnių kišenę.

- Ko ieškai, saulut?

- Tristanai, gali užsičiaupt? - ištraukiu esamus daiktus iš jo kišenių ir dar apieškau ką jis turi prie savęs.

- Kiek valandų? - vaikinas po keletos minučių ištarė.

Tristanas buvo užsimerkęs, ramus ir lėtai kvėpuojantis. Užklojau jį kiek pagalvojusi.

- Kam tau? Juk nėra taip, kad kažką galėtum nuveikt.

- Tačiau jie.. Galės nuveikt, - sukuždėjo iškvėpdamas paskutines jėgas ir lėtai užmigdamas.

Jie? Kas tie jie?

Pagriebiau užrakintą Tristano telefoną į rankas ir atrakinau jį su vaikino piršto antspaudu.

Jokių žinučių, jog kažkas atvažiuos, neradau. Buvo susirašinėjimų, bet apie šiandieną nieko neradau. Radau tik vieną skambutį, nuo nežinomo numerio šiandienos ryte, kol aš miegojau. Jis kalbėjosi apie 5 minutes ir 20 sekundžių.

Atsidususi padedu telefoną ir pradedu galvoti ką daryti. Juk nelaikysiu jo čia taip.. Iš vis, ką aš sau galvojau kai paėmiau peilį į rankas? Nors ir buvau visą šitą kiek paplanavusi, dabar nežinojau ką daryti.

***

Durų skambutis ir per kūną perbėga šiurpuliukai. 3 automobiliai įvažiavo į kiemą prieš kelias minutes. Du ar trys vyrai stovėjo prie durų ir dar kartą paskambino į duris. Ir vėl buvau pasimetusi.

Ar tai tie žmonės, apie kuriuos kalbėjo Tristanas?

Manau geriausia neatidaryti durų. Kad ir kas ten bestovėtų, namas dabar atrodo taip, lyg nieko nebūtų viduje. Visos šviesos išjungtos, tylu ir ramu.

Viskas ką girdžiu yra vyrų balsai už durų, o prie jos garso prisideda mano greitai plakanti širdis. Meldžiu, išvažiuokit..

Staiga vienas iš vyrų stipriai spyrė į duris, o aš iš netikėtumo ir baimės žengiau atgal didelį žingsnį.

Viskas įvyko labai greitai ir paprastai. Po mažiau nei trumpos minutėlės, kambaryje stovėjo trys, penki, septyni vyrai? Aš jau stovėjau nutaikiusi automatą į juos. Visi rėkė ant manęs ir bandė gražiai prieiti, o aš spėjau šauti kažkokiam pagyvenusiam vyrui į koją. Jis kraujavo ant grindų, o aš dar stipriau įsikibau į ginklą. Lyg tiek įvykių per minutę būtų negana, jų kaip mat padaugėjo tą akimirką, kai aš klykiau dviejų vyrų rankose.

- Užtildyk tą kalę!

- Ne, neliesk šito! - skardus balsas.

- Nesuprantu kur galėjo jis dingti..

Tiek daug kalbančių žmonių, jog sunku išgirsti viską iki galo.

- Užtildyk tą kalę kartoju! Arba tuoj suvarau kulką į jos prakeiktą gerklę!

- Bet ji pasiutusi kaip.., - nutildau juodaplaukį vyrą kai stipriai jam įkandau.

Tiek šių nepažįstamų vyrų akyse, tiek mano, buvo sumišimas. Kraujuojantį vyrą su žaizda kojoje jau tempė pro duris, kol tuo tarpu visi bandė susikalbėti. Tiek su manimi, tiek su vienas kitu. Mano burną užkišo kažkokiu nemaloniu skuduru.

- Radau Tristaną, broli!

Suurzgiu ir piktai pažvelgiu į jaunai atrodantį vaikiną, kai šis norėjo priliesti mano krūtinę. Nežinau kodėl, ir ar tikrai buvo toks jo noras, bet jaunuolio rankos negalėjau patraukti pati. Kodėl? Nes mane laiko du sumauti ir tvirti it akmenys vyrai. Nors ir skaudėjo visą kūną, pasimuisčiau dar stipriau.