Panelė verta milijono//lt

49

Jis kilstelėjo antakį, tada sukikeno. Galiausiai prisitraukė mane už riešų ir godžiai pabučiavo.

Jo ranka palindo po jau užsivilktais marškiniais. Norėjau jo taip stipriai, jog net tai sukėlė malonumą. Paprasčiausias paglostymas. Tristanas nutraukė bučinį.

- Aš to noriu, Matilda, tik bijau tave užgauti, - paglostė plaukus.

- Neužgausi, aš.. To noriu, - sukuždu žvilgtelėdama į jo lūpas, kurios buvo tokios skanios.

- Tu tuo tikra? - nenuleido įdėmaus žvilgsnio.

Greit linktėlėju.

- Gali tai patvirtinti balsu?

- Taip, Tristanai, aš tuo tikra. Gali nebegaišt? - atsidusau gaudama iš vaikino linksmą šypsenėlę.

- Negi taip nori manęs? - sukuždėjo į ausį ir nuvertė į lovą užguldamas.

- Neerzink, - apkabinu jį per kaklą ir saldžiai pabučiuoju.

- Maniau, patinka kai tave erzinu, - ištarė pakišdamas rankas po marškiniais ir maloniai spustelėdamas krūtis, kurios jau maldavo prisilietimų.

- Ne šį kartą. Labai prašau, - giliai įkvėpiu.

- Ohh, Matilda, - sumurmėjo man į lūpas. - Net neįsivaizduoji kaip stipriai šis žodis, veikia mane.

- Šis.. Prašau?

- Mhm, tas pats, - pabučiavo mane, neatstodamas nuo mano krūtų.

- Reiks sakyt daugiau, - tariu vaikinui atsitraukus.

Šis nusileido man prie apačios, tada lyžtelėjo pilvo apačią, priversdamas tyliai suaimanuoti. Aš nepaprastai norėjau jį pajusti savyje. Man reikėjo dar. Dar. Dar Tristano bučinių ir glamonių.

- Ar galiu? - perbraukė pirštu per apatinius.

- Ne gali, o privalai, - sumurmu iškarto pajusdama, kaip Tristanas nuvelka į apačią apatinius pirštų galiukais.

Perbraukė liežuviu per mano jau sudrėkusią vietelę, priversdamas suvirpėti visą kūną.

- Sakyk prašau, - perbraukė antrą kartą.

- Po galais, nebekankink, - suzyziu.

- Sakyk. Prašau.

- Prašau!

- Oo, žymiai geriau. O ko prašai?

- Tristanai, užmušiu.

- Gerai jau, - sukikeno ir kibo į darbą.

Rankomis apsivijo mano šlaunis, jas spustelėjo ir pradėjo godžiai ir neapsakomai maloniai laižyti. Nebelaikiau aimanų ir leidau jas nesigėdydama. Išriečiau nugarą ir sunkiai įkvėpiau oro besimėgaudama.

Jo rankos maloniai graibė mano šlaunis, kas pridėjo dar didesnį malonumą.

- Tristanai..

Jis darbavosi greičiau, grubiau. Jo rankos skaudžiau spaudė šlaunis. Tai rojus. Ne, dar geriau.

- Ahhh! Prašau, nesustok!

Ir mano nelaimei jis sustojo prie pat pabaigos. O trūko tiek nedaug..

- Tu toks šiknius, pasibaigsiu pati, - sumurmu specialiai nuleisdama žemyn ranką, kurią kaip ir maniau, sustabdė Tristanas.

- Aš tave suknistai pririšiu ir nieko tu nepasibaigsi, - rimtai sumurmėjo.

Nežymiai suraukiu antakius.