Panelė verta milijono//lt

48

Prabudusi apsidairiau kambaryje ir užsiklojau, nes nupurtė šaltis. Kai pajutau ranką ant nugaros, vėl krūptelėjau.

Tai tik Tristanas.

- Ateik čia, - suniurnėjo prisitraukdamas mane už rankos. Kritau jam į glėbį, tada lėtai prisiglaudžiau prie šilto kūno.

- Sapnavai kažką negero? - sukuždėjo man į plaukus.

- Panašiai, - suniurnu jam į krūtinę.

- Visą naktį vis muisteisi, teko laikyti stipriai apkabinusią, jog neišlėktum, - tyliai sukikeno.

- Net nejutau.

- Dar ir įspyrei man.

- Atleisk, - sukuždu pasikasydama akis.

- Nieko, - atsuko mano veidą į save. - Gailiesi dėl vakarykščio sprendimo ten važiuoti?

Kiek pagalvojau prieš atsakydama. Esmė ta, jog nežinojau. Ir taip, ir ne..

- Mhmm... Ne. Tik dar kartą nevažiuočiau.

Jis linktelėjo, pabučiuodamas mano kaktą ir glostydamas plaukus.

- Nori pusryčių į lovą?

- Ne, nereikia, - ruošiausi lipti iš lovos, bet šis mane sulaikė.

- Pailsėk šiandien, gerai?

- Man nėra ko ilsėtis. Į save pažiūrėk, - sukikenu vėl padėdama kojas ant grindų.

Tristanas išlipęs iš lovos paėmė gražiai už kojų, grąžino atgal į lovą ir užklojo.

- Niekur neisi, tau poilsio diena, - tarė, o aš prisimerkiau.

- Priversk, - pradėjau lipti iš kitos lovos pusės. Tik padėjusi koją ant grindų, prisiminiau skausmą. Visą laiką prieš tai, tik tvinksėjo, dabar skausmas 10 kartų padidėjo.

Tik sukandau lūpą neišleisdama jokio garso.

Tristanas atsirado priešais mane ir paėmė į savo glėbį. Užsikėlė ant liemens, o aš turėjau kojomis apsivynioti jo pilvą. Net jei jam skaudėjo, jis to neparodė. Žinoma, apsimeskim kietu vyruku.

- Dabar tai tikrai priversiu, - paguldė ant lovos šiek tiek užguldamas. Godžiai pabučiavo, o aš kaip mat atsakiau į bučinį.

Jo dieviškos rankos slinko mano kūnu, bet labiausiai jam patiko glostyti mano plaukus arba skruostą.

Malonumas dingo kai šis atsitraukė.

- Priversiu.. Kai pakalbėsiu su Frostu. Jis ateis net pažiūrėti į tave, jog įsitikintų ar nieko blogo nedarau, - atsistojo Tristanas ir pasitvarkė savo plaukus, kuriuos jau suvėliau, kol bučiavomės.

- O vau, negi aš jam tiek rūpiu, - sukikenu stebėdama Tristano akis.

- Pasirodo taip, - menkai šyptelėjo. - Būni lovoje, už gero pusvalandžio ar valandos ateisiu su Frostu, gerai?

- Žinoooma, vėl palieki mane. Gerai, varyk. Man labai gerai ir be tavęs, - dramatiškai tariu.

- Gerai, nes man tavęs irgi, - nusišypsojęs dingo už durų.

Kol šis tvarkė reikalus, kalbėjosi ar kažką darė su Frostu, spėjau nusimaudyti, pasikeisti bintą pėdoje, išgerti vaistų, aptvarkyti lovą ir pradėti žiūrėti filmą. Taip pat jau suvalgiau prieš tai atneštą Tristano kiaušinienę. Velniškai skanią.

Pasigirdo garsus beldimas į duris, o aš iškart ištariau ,,užeik'', supratus, jog tai Frostas. Mandagumo angelėlis.

- Sveika, - nedrąsiai įėjo trumpam apsižvalgydamas kambaryje, tada atsisukdamas ir sutelkdamas visą dėmesį į mane.