Panelė verta milijono//lt

40

Jaučiausi žymiai geriau, nei tikėjausi. Išmiegojusi visą naktį, spėjusi apsiprausti, pasitvarkyti ir pavalgyti, prieš atsikeliant Tristanui, jaučiausi pilna energijos, o dar net nebuvo pietų.

Viešbutis jau buvo lyg namai, nors neilgai čia ir praleidau laiko. Šiame bute esanti atmosfera tiesiog praskaidrina dienas, dėl nežinomos priežasties. Todėl ir vaikščiojau su maža šypsena veide.

- Matilda!

Jis jau kviečia mane trečią kartą, bet kas yra - nesako.

- Tristanai, zuikeli, eik velniop, - suirzau įėjusi į vonios kambarį. - Ko reikia?

- Atneši rankšluostį? - ištarė už dušo sienelės.

Nors stiklinės durelės buvo aprasojusios, mačiau jo nuogo kūno įlinkius. Karšti garai tiesiog plūduriavo aplink Tristaną.

- Tai ko nepasiėmei, - suzyziu apsidairydama vonios kambaryje. Jokio sumauto rankšluosčio.

- Atneši ar ne?

- Nežinau, o paprašysi gražiai? - atidarau spintelės stalčių, paimdama gražiai sulankstytą baltą rankšluostį.

- Prašau?

- Dieve, tu prašyt visiškai nemoki, - sukikenu prieidama prie dušo durelių, o šioms atsidarant nusisukau ir atkišau jam rankšluostį.

Supratau kas negerai, kai Tristano delnas tvirtai apsivijo mano riešą. Jis taip staigiai trūktelėjo mane link savęs, jog galvojau, kad krisiu.

Ir kritau. Tik į jo šlapią glėbį. Ta prasme, visiškai šlapią, nes tuoj pat pajutau šiltus vandens lašelius tekant ant galvos.

- O Dieve!? Aš gi su rūbais! Ne! Po galais, ar suknisto proto netekai?! - pradėjau klykti iš ką tik patirto šoko. Tristanas greit uždarė dušo stiklines dureles ir pasisuko į mane, su šypsena veide.

- Nu nepyk, katyte, - nubraukė šlapią plaukų sruogą man nuo veido, kol aš dar buvau išsižiojusi nuo šoko.

- Suknistas idiotas, dabar vėl reiks persirengti, - ruošiausi lipti, bet Tristanas užstojo kelią.

Jo ryžtingas žvilgsnis perbėgo mano veidu, tada kūnu. Stengiausi per daug nenužiūrinėti jo ištreniruoto kūno, jo neliesti, bet net ir akivaizdžiai nenužiūrint, jaučiau koks jis suknistai karštas.

Ne tik jis, bet ir aplinka. Jaučiausi, lyg būčiau prakeiktoje pirtyje. Drabužiai jau buvo permirkę, prilipę prie odos.

- Traukis iš kelio, - atsidusau.

Tristanas tik šyptelėjo prieš ateinančius įvykius. Staigiai apsuko, prirėmė prie šaltesnės sienos ir suglaudė mūsų kūnus. Prieš man nespėjant pradėti draskytis, prisispaudė labiau. Dabar jau jutau jo kvėpavimą sau į kaklą. Jutau kaip jo lūpos švelniai prisiglaudžia prie odos.

- Liaukis, - sugalvojau, jog geriau nedaryti to, kas šiuo metu atrodo neišvengiama.

- Tai bus atlygis už tai, jog mane vakar sekei, man melavai ir dar atsikalbinėjai, - griežtai ištarė pakišdamas ranką po mano bliuskute.

Akimirksniu įsitempiau pajutusi jo delną, slystant šlapia oda per pilvą. Nežinau kodėl, bet pašiurpau išgirdusi jo žodžius, užmerkiau akis sekundei ir godžiai įkvėpiau oro.

- Taip, labai juokinga, baik, - sumurmu greitai bandydama atsisukti ir pasprukti, bet jis dar labiau prisispaudė, sukeldamas skausmą.

Dabar išsigandau, jog jis tikrai gali naudoti prievartą. Sunkiai tai suvokdama ir priblokšta nuo to, vis dar muisčiausi.