Panelė verta milijono//lt

53

- Amm.. Visko po truputį, - menkai šyptelėju sukuždėdama.

Mintyse vėl atsirado Tristanas. Jo veidas iškilo prieš akis, o visi prisiminimai priminė senus laikus. Blogiausia buvo, jog lyginau juos. Taip galvoti net nenorėjau. Nenorėjau prisiminti Tristano. Jis tik juoda dėmė kuri žlugdė mano gyvenimą. Kodėl negaliu tiesiog būti laiminga su Ianu?

- Pavyzdžiui?

- Pavyzdžiui, jog tu labai gražus, - paglostau vaikino skruostą, o šis tik žaismingai pavarto akis.

- Tu taip..

- Ne, dabar kalbame apie tave. Ir tu tikrai labai simpatiškas, - užprotestuoju.

- Gerai, kaip tik pasakysi, - sukikeno

- Prižadėk, jog dar susitiksim.. Po to, kai išvažiuosi.

Šypsena jo veide priblėso. Iano veidas tapo rimtesnis. Tačiau jo rankos stipriau mane apglėbė.

- Prižadu. Dar pasistengsim tai padaryti ir šiais metais, - stebėjo mano akis.

- Prižadėk, jog saugosiesi ir nedarysi kvailų sprendimų, kaip kad esi daręs.

- Matilda, ko nerimauji? Man viskas bus gerai.

- Nepalik manęs.. Tu.. Turiu omenį amžiams.. Tu gali tiesiog dingti iš mano gyvenimo ir.. Ir..

Vyras švelniai uždėjo pirštą ant mano lūpų ir prisislinkęs arčiau, jį patraukė. Tada švelniai sujungė mūsų lūpas ir vėl atsitraukė.

- Nepaliksiu. Pa-ža-du.

Linkteliu bijodama, jog tai gali būti melas. Jis iškeliaus iš šalies ir aš ilgai nežinosiu kaip jam sekasi. Kai jis išvažiuos, yra šansas, jog jis dings visam laikui. Kažin ar verta jam bus sugrįžti pas eilinę moterį, kuri turi net du vaikus.. Abejoju ar tokiam jaunam jaunikiui aplamai rūpi šeima. Jam.. Jam reikia pamatyti gyvenimą.. O ne likti įkalintam su mane.

- Matilda?

Pažvelgiu jam į akis.

- Viskas bus gerai.

- Mhm..

- Neleisiu, jog tau ar berniukams nutiktų kažkas blogo. Net jei būsiu kitoje šalyje, rasiu būdą kaip jus apsaugoti, - raminančiu balsu dėstė.

Linktelėju pabučiuodama jo skruostą prieš pat berniukų verkimą, kuris išsklaidė mano neramias mintis.

- Pareiga šaukia, - sukikenu pradėdama lipti iš lovos.

- Tikrai, kad šaukia.. Tau reikia pagalbos?

Užsivelku savo kelnes ir laisvą bliuskutę. Rūbus, kuriuos dėvėjau prieš mylėjimąsi su Ianu. Jutau deginantį žvilgsnį nugaroje ir pagaliau atsisukau į jį.

- Ne, susitvarkysiu, - dar kartelį nužvelgiu jį gulintį lovoje.

Atsipalaidavęs jis lėtai kvėpavo. Jo krūtinė vis leidosi ir kilo aukštyn. Patalai uždengė jo kūną nuo klubų iki pėdų. Pro langą šviečianti saulė vos vos apšvietė jo gražią. Ianas plačiai atmerkęs akis žvelgė į mane.

Dingau iš kambario ir tiesiu taikiniu nuėjau pas berniukus. Jie taip troško mamos dėmesio, jog jau galima sakyti, kad klykė. Tik paėmus juos abu į rankas, verkimas prislopo.

- Shhh, aš čia, - atsisėdu ant lovos ir patogiai pasodinu juos sau ant kelių.

Pamaitinu dvynukus krūtimis. Šie godžiai ir kartu skaudžiai gniaužė krūtis savo mažais delnukais, bandydami išsiurbti viską, kas tik yra.