Panelė verta milijono//lt

12

Praėjo trys savaitės. Dabar buvo Sausio 1. Prieš kelias minutes sutiksėjo laikrodis ir štai prasidėjo nauji metai. Ir šalti orai, nes praeitą mėnesį oras buvo labiau rudeniškas. Tuo tarpu dabar sėdėjau su trejais mėgztiniais ir užsiklojusi pledu. Vis dar šaudė galingi fejerverkai iš visų pusių. Nors ir buvome apsupti milžiniškų medžių, vaizdas buvo įspūdingas.

Praeitus metus sutikau su mama. Kartu buvome susigūžusios lauke ir gėrėme vyną. Kalbėjomės apie viską. Nuo mano darželio laikų iki jos virtimo tuo vieninteliu žodžiu, kurią jie visi apibūdina. Prostitute. Ji nedarė to savo noru. Ją vertė daryti dalykus su skausmu ašarose, iki tol kol ji tiesiog priprato. Galiausiai ji tapo tokia gera srityse, jog mamai pradėjo labai gerai mokėti. Mama nepasakojo baisių dalykų kuriuos patyrė, bet buvau tikra, jog tuos dalykus iš jos perimu ir aš. Apgailėtina, tiesa?

- Pasirinkau tave vietoj linksmos draugų kompanijos, o tu net nepažvelgsi į mane?

- Aš to neprašiau, Tristanai.

Išmokau atsakyti į jo daugelį klausimų, nes jei neatsakau, jis man arba trenkia, arba sugriebia už kaklo, arba dar kaip nors nustebina. O nustebinti jis tikrai moka.

- Pasidarei labai mandra, nemanai taip?

- Ne, - žiūrėjau į fejerverkus pasukusi galvą toliau nuo jo.

- Tą mandrumą galima sutvarkyti čia ir dabar, - šalta jo ranka palindo po mano adialiuku ir slinko nuo pėdos iki šlaunies.

- Nepavyks, jau bandei.

Turėjau omenį tuos du kartus kai jis liepė man jį patenkinti burna. Abu kartus turėjau nuryti.

- Gal metas išbandyti ką naujo.

- Tai pirmyn, Tristanai! Parodyk savo vyriškumą prieš mane! Parodyk man kažką dar žiauresnio nei dabar! Pirmyn! Ar man jau dabar rengtis? Darysim čia, lauke? Per sumautą žiemą?! - pakilusi nusimečiau pledą ir pradėjau segtis megztinį.

- Liaukis.

- Oh, ne. Ne duok Dieve, Matilda neatsakys maloniai ir gražiai. Sutramdyk ją, Tristanai!

- Liaukis! - jis pakilo nuo savo vietos ir sulaikė mano rankas, kurios segė megztinį.

Žinojau, jog tai jį sustabdys.

- Kodėl, Tristanai? Nebenori to daryti?

- Užčiaupk savo srėbtuvę, Matilda, - Tristano akyse susimaišė gal šimtas emocijų ir galiausiai išryškėjo pyktis.

- Nusiramink tėtuk, - pavartau akis bandydama eiti atgal. Kartais jis juokingas su savo pykčiu ir tokiu elgesiu.

- Tėtuk? - Tristanas apkabino mane per liemenį nepalikdamas jokio tarpo tarp mūsų. Pajutau šilumą sklindančio nuo jo kūno.

- Nepatinka tėtukas? Atleisk, šunsnuki, gal malonėtum patraukt savo šlykščias rankas nuo manęs?!

- Išdrąsėjusi katytė. Buvai kiek aprimusi. Nekėlei balso, beveik nesipriešinai. Sutarėm kaip kokie draugai, - kalbėjo Tristanas paglostydamas mano skruostą.

- Eik velniop, - kuo labiau muistausi jo glėbyje tuo arčiau jis mane spaudžia. Tad sustoju.

- Nesakei man eit velniop kai prieš kelias dienas dejavai mano vardą ant virtuvės stalo.

- Ar tavo galvoje yra kas nors, be nešvankybių? Kas nors, na bet kas?

- Mano verslas. Šią savaitę pardaviau tanką ir džipą. Neblogas sandoris, - trūktelėjo pečiais Tristanas.

- Mhm, sveikinu, - nusuku akis nuo jo.

- Matai, tau net neįdomu. Jei bandau tau ką pasakyti apie savo gyvenimą, tu vis atsakai kažką panašaus į šitai, - Tristanas suėmė pirštais man už smakro ir atsuko į save, palikdamas vos kelių centimetrų tarpą.