Panelė verta milijono//lt

15

- Kas po galais ten buvo? - pagaliau ištarė Tristanas

- Kur zuiki? - vis dar valgau vynuoges ir stebiu jį. Kodėl jis taip dažnai vilki kostiumus, jei nieko ypatingo nedaro?

- Bučinys, - Tristanas sukrito sofoje priešais mane. Mus skyrė stalas.

- Užpavydėjai? - kilstelėju galvą aukščiau, kad nesėdėčiau nuleidusi akių į žemę.

- Tikrai ne. Mane trikdo tik tas faktas, jog tu mano, ir elgiesi taip. Vis dar neklausai taisyklių.

- Jos lūpos labai švelnios skanios. Tavo sausos, manau turėtum įsigyt vazeliną, - paerzinu jį.

- Tada ir man teks paragaut Suzanos, - Tristanas pasilenkė nuleisdamas savo alkūnes ant savo kelių.

- Ragauk, kas man, - sukikenu pakartodama jo pozą.

- Tu varai mane iš suknisto proto, Matilda.

- Žinau, esu tokia nuostabi, jog apsuku galvas, - nusišypsau.

- Kodėl taip darai?

- Aš nedarau absoliučiai nieko, ko tu nori iš manęs, branguti?

- Iš kur mėlynė? - Tristanas pirštu parodo į mano dešinę ranką virš alkūnės.

- Iš tavęs, Tristanai.

- Negali būti, ten tikrai nespaudžiau ar dar ko nedariau.

- Tikrai? Iš kur dar galimai galiu gaut sumautą mėlynę?

- Tikrai ne iš manęs, - tvirtai tarė Tristanas.

- Žinai, manau tau tikrai didelės psichologinės problemos. Ir jei tai ne nuo tavęs gauta mėlynė, tai apsilankyk pas psichiatrą dėl atminties.

- Negali nuraminti savo charakterio, tiesa? Kaip manai ar mano diržas tuo gali pagelbėti?

- Galvojau nepasiūlysi. Iš tiesų labai susijaudinu kai trankai man per užpakaliuką diržu. Taip tėtuk, gal man nusimauti kelnytes čia ir dabar? - sudūsauju suvaidindama aimaną.

- Iš tiesų, manau taip ir reiks padaryti, - nenuleidžia nuo manęs akių nei sekundei.

- Pirmyn. Kai visas tavo gyvenimas apibūdinimas žodžiu ,,trauma", tikriausiai nuotaiką labai pakelia kelios minutės moters mušimas.

Jis nutilo nebeturėdamas ko pasakyti. Pasivalau rankas į kojas kai pavalgau. Pagalvojau apie visus drabužius spintoje, ir aš dėviu tai? Reikia užsivilkt ką nors gražaus. Kažką.. Verto dėmesio.

Pasukau savo kambario link. Pravėriau prabangių drabužių spintą ir pradėjau kasti savo lobį. Atradau juodą trumpą sijoną ir juodus marškinius. Juos sukišau į sijoną ir užveržiau diržą. Savo plaukus suspaudžiau segtuku, kelias sruogas palikdama laisvus. Suvienodinau odos spalvą savo kompaktine pudra, kurią pirko Tristanas. Užsidėjau šiek tiek skaistalų ant skruosto, paryškinau antakius ir parietusi blakstienas jas padažiau juodu tušu. Patepiau lūpas į raudonumą linkusiu pieštuku, tada vos vos nuvaliau servetėle, jog nebūtų taip ryšku. Dar lūpas patepu vazelinu ir nusišypsau savo atvaizdui veidrodyje.

Po galais, aš karšta.

- Kam puošiesi? - Tristanas atsistojo man už nugaros ir uždėjo rankas man ant pečių.

- Niekam. Gi esu čia užrakinta it kalinė, pamiršai? - padedu vazeliną ant staliuko.

- Tai puošiesi man? - jis spustelėjo mano pečius nestipriai.

- Nesipuošiu dėl vyrų, mažuti. Ypač ne dėl tavęs.

- Ar tikrai, katyte? - jis švelniai švelniai paglosto mano kaklą pirštais, o aš tik dabar pastebėjau žymes nuo viso jo smaugimo.