Panelė verta milijono//lt

14

- Šit kaip, - šaltai tariu.

- Ar grįši į mano lovą?

- Ar turiu pasirinkimą?

Tristanas netrukdomas lėtai pagalvojo. Galiausiai papurtė galvą ir nekaltai šyptelėjo.

- Na gerai. Tiek tos, - atsidusau bei grįžau su juo į lovą. Jo rankos mane apkabino, o aš kiek nustebau nuo tokio jo švelnumo.

Jis užmigo pirmas, kai kvėpavimas susilygino ir kūnas atsipalaidavo. Tamsoje sunkiai įžvelgiau jo veidą, bet šiek tiek matėsi nuo mėnulio atspindinčios šviesos per atitrauktas žaliuzes. Reiktų jas atitraukt.. Bet taip nedarysiu dėl Tristano rankų apsivyniojusių aplink save.

Galvojau kas pasikeis nuo to laiko, kai jis man pasipasakojo. Jei jis tikrai niekam šito dalyko su vaikyste, žmona ir savo elgesiu nėra pasakojęs, ką tai turėtų reikšt? Jis manimi pasitiki? Ar šiaip susinervavo ir išsikalbėjo?

Būtent su tokiais klausimais, į kuriuos atsakymo tikriausiai negausiu, užmigau.

***
Atsikėliau nuo saulės spindulių į veidą. Taip ir neužtraukiau tų kvailų žaliuzių. Atsidusau, nes užmigti nebegalėjau. Tristano šalia nebebuvo. Išlipau iš lovos ir nuėjau prie stalelio, kur turėjo būti mano šukos.

Jų ten neradau. Bet buvo Tristano telefonas. Ir atrakintas. Aš nebūčiau aš, jei jo nepaimčiau į rankas.

Pirmas dalykas ką pamatau yra telefono ekranas su kažkokiu automobiliu, kurios markės nežinojau. Nieko įdomaus. Na, o kitas dalykas yra nauja žinutė nuo Eriko. ,,Taip ir pamaniau ją pamatęs. Atrodo kaip kekšė, tik nesupyk..".

Atidariusi Tristano ir Eriko asmenines žinutes sustingstu. Ankščiau ryte rašyta Tristano žinutė buvo ,,Nejuokauk, su ja tik užsiimu lovos reikalais, ši katyte net pati lipa ant manęs".

Jis kalbėjo apie mane. Aš... Lengvai sakant.. Nebuvau nustebusi. Iš Tristano daug ko ir nesitikėjau, bet nemeluosiu, žodžiai šiek tiek skaudino. Kokio velnio tada gulėjo mane apkabinęs ir neleido man išeit? Jei aš tik asmeninė jo sugulovė?

Išgirdusi Tristano balsą koridoriuje greitai susivokiu pažymėt paskutinę Eriko žinutę kaip neskaitytą ir per kelias sekundes pajungiu skambučius. Kitas dalykas ką žinau, tai Tristano kūnas priešais mane.

- Ką čia suknistai darei? - išgirstu piktą jo balsą, bet už pastangas apsimesti ramiu jam duodu net 9/10.

- Norėjau skambint mamai. Tikriausiai reikėjo paklaust..

- Taip, reikėjo, - jis griebė mobilųjį man iš rankų ir pažiūrėjo ar niekur nelindau spustelėdamas kairės pusės apatiniame kampe.

Oh, branguti, nesu tokia kvaila.

Tristanas pakelia akis nuo telefono į mane. Dabar galvoja ar melavau.

- Tai galiu jai paskambint? - nenutraukiu akių kontakto, švelniai paglostydama jo ranką. Jis padėjo išmanųjį mobilųjį ant stalo.

- Matilda, ar lindai į telefoną? Jei sužinosiu, kad kažką da...

- Nieko nedariau, Dieve.. Kodėl išk..

Tristano ranka apsivyniojo aplink mano kaklą ir jis pastūmė mane prie sienos. Jo venos iššoko, o žandikaulis stipriai susispaudė. Žodžiu, vakarykštis pokalbis jam nieko nereiškia, jei jis tokį dar pamena.

- Nedrįsk. Manęs. Pertraukinėti. Supratai? - Tristanas taip stipriai suspaudė ranką, jog tikrai pradėjo trūkt oro. Smarkiai pasimuistau užsimerkdama.

- Ar supratai po galais?! - jis surėkė man į veidą, o jo įsiūtį jutau labai gerai, kadangi Tristano seiles berėkiant pajutau sau ant veido odos.