Panelė verta milijono//lt

57

- Man tavęs gaila, - sukuždu. - Nuoširdžiai.

- Ir kodėl? - apsimetė, jog tai ką sakau, yra netiesa.

- Turi didžiulį verslą, namus, daug pinigų. Gali daryti ką tik nori savo gyvenime. Keliauti, gauti kurią nori merginą, plėsti turtą ar dar ką. Ir kažkodėl kaip šuniukas.. Vis tiek vaikaisi mane. Tą, kuri tavęs nenori. Įdomu... Tavo.. Tavo psichologija iš ties įdomi Tristanai, - lėtai kalbu, bandydama ignoruoti tai, jog mano rankos virpa.

- Man patinka kur linksta šis pokalbis, - vėl apsilaižė lūpas vaikinas ir nusišypsojo plačiai, net parodydamas savo dailius dantis.

Jis lygiai toks pat gražus. Ir žino tai. Kas priverčia jį būti dar nuostabesniu.

- Ir kur jis linksta..? - nesupratau.

- Ten, kur mes laimingi auginame dvyn..

- Aš kalbu apie tai, jog turėtum mane pamiršti ir mums nelemta būti kartu, o tu šneki apie vaikų auginimą?

- Na, supranti.. Mums lemta būti kartu.

- Negrįšiu pas tave. Niekada. Įsikalk tai į savo smegeninę, dėl Dievo meilės..

- Grįši, katyte, - užtikrintai linktelėjo pats sau. - Žinau, jog man dar turi jausmų.

- Na taip, sakyk tai sau, jei pasijusi geriau, - atsidusau jau pavargusi nuo šio pokalbio.

- Dvynukai, kada juos pamatysiu? - šypsena jo veidą paliko.

- Maždaug... Niekada.

- Skambi labai užtikrinta, - pasišaipė šis.

- Nes tokia ir esu.

- Juk žinai, kad galiausiai juos pamatysiu. Jei draugiškai neleidi matyti savo.. Girdi? Mano. Mano vaikų... Tada ateisiu su advokatu ir teismo raštišku sutikimu. Ir tu mane pakankamai ilgai pažįsti, jog žinotum, kad išties tai padarysiu, jei tik bus reikalas.

Nusukusi žvilgsnį nuo jo supratau, jog išsidaviau ir jis pasiekė to, ko norėjo. Jis mane išgąsdino. Jam puikiai tai sekasi.

Nuleidau žemyn žvilgsnį. Tik atėjo kalba apie vaikus, kuriuos taip saugau.. Ir visa mano stiprybė išgaravo.

Norėjau, jog jis dingtų. Norėjau nematyti jo akyse. Norėjau nejusti jo žvilgsnio ir nežinoti, jog jis vos už kelių metrų. Vien jo būvimas šalia vertė mane jaustis bejėge. Lygiai taip pat kaip ir prieš tai, kai gyvenome kartu.

- Prašau... I-Išeik, - sumurmu neištverdama ir apsiverkdama.

Nu ir kvailė.

Net jei nebepriklausau nuo jo, esu laisva, laiminga ir stipresnė nei prieš tai.. Niekada negaliu būti pasiruošusi jam. Jo kalboms, kurios priverčia pasijusti apgailėtinai.

- Kodėl? Aš tik noriu pamatyti savo vaikus, ar daug prašau? - akies krašteliu pastebėjau, jog jis atsistojo.

- Daug prašai, jei kankinsi juos taip pat, kaip mane, Tristanai! - taip pat atsistojau susiremdama į jį akis į akį.

Žodžiai išlėkę iš mano burnos privertė jį nutilti. Jis kiek susimąstė ir nurijo seilės. Tikiu, jog jis suvokė, kad kažkuri dalelė mano kalboje, gali būti tiesa. Pažvelgė į mane gailestingu žvilgsniu, tada ir pastebėjau, jog priverčiau jį apsiašaroti.

Dieve.. Kaip apgailėtinai turėtume atrodyti iš šalies..?

- Atleisk man.. Po galais, atleisk. Žinau, jog padariau begalę klaidų, dėl kurių turi pilną teisę manęs nekęsti, bet.., - dėjo žingsnį link manęs.