Panelė verta milijono//lt

7

- Nereikia..

- Dabar.

- Tristanai aš...

- Žinai, man atsibodo! Paklojau už šitokią kalę milijoną! Maitinau, rengiau, daviau kambarį su patogumais. Tu net ačiū nepasakei! Viskas ką tu darai, tai žliumbi, maldauji, atsišnekinėji ir dar kėsinies nužudyti! Nebegaliu tau būti geras, jei kiekvieną kartą mane nuvili, - atsistojęs smarkiai suėmė mane už plaukų ir verkiančią perklupdė ant kelių.

- Nedaryk to, Tristanai. Tu nesi toks žiaurus.., - bandžiau muistytis, bet už kiekvieną pasijudinimą jis elgėsi grubiau.

- Tu nežinai nieko apie mane, Matilda, - prisidegė cigaretę ir rūkydamas ją atsisegė kelnių diržą.

***
- Nuryk.

Papurtau galvą traukdamasi, bet jo didelis delnas užspaudė mano burną, jog negalėčiau išspjauti.

Nepravirkau nei kartą. Supratau, kad turėsiu tai padaryti, o ašaros jam jausmų nekelia, tad tiesiog ėmiau ir nesipriešinau. Kas stipresnis yra akivaizdu. Stengiausi tuo net mėgautis, bet nebuvo jokio malonumo. Plius, jis elgėsi labai.. Ne švelniai.

- Katyte, nuryk, - jis sukuždėjo man už nugaros į ausį. Neturėdama kito pasirinkimo nurijau baltą skystį, o jis patraukė savo ranką nuo manęs.

- Jei tai padarysi kai dar kartą paprašysiu, gausi savo skambutį.

- Neparsidavinėsiu tu, gyvulį! - puoliau jį daužyti kumščiais, bet tai jo nejaudino, kadangi jis lengvai sugavo riešus ir juos timptelėjo į save, taip užversdamas mano kūną ant savęs.

- Nagi nagi, iš pradžių visoms nepatinka, - paglostė mano nugarą Tristanas.

Neliko nieko kito, tik išsiverkti ant jo krūtinės. Jis manęs nenustūmė, tik raminančiai glostė nugarą. Nors jo tokio poelgio nesupratau, buvau dėkinga bent už tai.

- Žinau, jog tau nėra mėnesinių, bet gražiai išsisukai, - patraukė liemenėlės petnešėlę ir pabučiavo nuogą petį.

- Nedrįsk to dary...

- Nedarysiu. Bent jau neplanuoju artimuoju metu, - sukikeno Tristanas.

- Net neįsivaizduoji, kaip stipriai tavęs nekenčiu, - sukuždu tyliai.

- Kitas nusipirktas merginas kankina metų metus, marina badu ir duoda miegoti ant grindų. Kiti psichai dievina girdėti verkimus ir klyksmus, tad jas pjausto gyv...

- Nesiskiri nuo tų psichų nei trupučiu, - atstūmiau jį nuo savęs.

- Na taip, man labai patiko girdėti kaip dejavai mano vardą per visus namus. Net apsauginis sakė girdėjo, - Tristanas nusijuokė paglostydamas mano šlaunį švelniai.

- Užsikrušk, - spyriau jam, tik šįkart jis nieko nebedarė atgal. Tikriausiai žino, jog nusipelnė.

- Nori grįžt į kambarį ar gulsi šalia?

- Galima čia..? Jei nieko nedarysi?

- Nieko, ko neleistum, - šelmiškai nusišypsojo Tristanas.

- Gerai, neleidžiu nieko, - sumurmu.

- Galiu paklaust kodėl nenori ten grįžt ir renkiesi gulėt su savo priešu?

- Ten labai nuobodu. O ir gryno oro nėra.

Nežinau kas užėjo, bet norėjau likti čia, o ne tame rūsyje, vienai su savo įkyriomis mintimis. Nuo šiandienos įvykio dar tikriausiai pražliumbčiau visą naktį, o užklupusių jausmų man nereikia.