Panelė verta milijono//lt

52

Kito mėnesio tą pačią dieną jau kalbėjau su mama ir paaiškinau, jog man jos dabar ypač reikia. Ši sutiko atvykti, o aš daviau numerį žmogaus, kuris atvestų ją iki manęs. Juk negaliu duoti šio adreso telefonu.

Padėjusi telefoną, atsisukau į Ianą, kuris išsišiepęs nešiojo vieną berniuką.

- Ji atvažiuos už kelių dienų.

- Tai šaunu. Žadi jai viską papasakoti?

- Manau, jog taip. Per ilgai viską slėpiau.. Manau, ji supras. Bent jau tikiuosi.

- Pala, laikau Aroną ar Adrianą? - nusijuokė Ianas, o jo širdžiai malonus juokas nusklido per visą virtuvę.

Pritūpiau prie berniuko ir nusišypsojau.

- Aroną. Matai? - parodau į mažytį apgamėlį prie berniuko ausytės. - Jis turi apgamą. Adrianas jo neturi.

- Aaa, matai kaip, - nusišypsojo.

- Dėl ko vakar išvažiavai? Taip ir nepasakei, - pakėliau akis į vaikiną.

- Amm.. Dėl to. Gali būti, jog man reiks ankščiau išvykti iš Ispanijos. Dar nežinau.

- Ankščiau? Kiek ankščiau?

- Vat kad ir rytoj. Nežinau, galiu gauti draugo žinutę bet kurią minutę. Nenoriu tavęs įvelti į pavojų, tad išvyksiu dar prieš jiems žinant, jog esame Ispanijoje.

- Oh.., - sukuždu. - Aišku.

- Dar gi nesiskiriam. Tu puikiai susitvarkysi, dar padės mama. Galėsi bet kada man paskambinti, jei tik norėsi žinoma, - glostė Arono galvelę Ianas.

- Žinoma norėsiu. Tiesiog.. Jau pripratau prie tavęs, - tariu, stebėdama kaip Aronas žaidžia su vaikino pirštais.

- Kito kelio nėra, - tarė duodamas man berniuką.

Paimu jį, o šis ramiai prisiglaudžia prie mano krūtinės ir užsimerkia. Na va, pagaliau kažkas užsimanė miegelio.

- Ką planuoji veikt šiandien? - tariu tyliai sūpuodama berniuką rankose.

- Šiek tiek reikalų prie kompiuterio. Tai atlikęs, sugalvosiu ką, - pakilo nuo kedės ir dingo iš virtuvės net nepažvelgęs į mane.

Pasirodė, jog jis kiek susikrimtęs ar net supykęs ant manęs. Gal tik pasirodė..

Pažvelgiau į Aroną ir pabučiavau jo švelnią kaktelę. Mano sūnelis. Mano.

Jam užsnūdus, labai lėtai paguldau jį prie brolio. Adrianas nerangiai pasimuistė, o aš jau išsigandau, jog šis prabus, prikeldamas ir brolį. Tačiau jis vėl susirangė pataluose ir prisislinko prie brolio.

Labai tyliai išėjau iš kambario. Turėtų atsikelti už kokio pusvalandžio, nes jie buvo išmiegoję beveik visą naktį. Nežinau koks stebuklas padėjo. Ryte atsikėlę, jie kriokė iš bado ir nusiurbė mano pieną kaip kokiai karvei.

Per laisvą laiką nusprendžiau aptvarkyti namus, tad greitai kibau į darbą. Suploviau indus, nuvaliau dulkes ir sulanksčiau tiek savo, tiek dvynukų rūbelius. Išdėliojau rūbus džiūti, kuriuos buvo uždėjęs skalbti Ianas.

Užsukau pas jį. Kambaryje buvo kiek vėsiau, nei kituose. Mat ši namo dalis beveik negauna saulės spindulių per visą dieną. Dažniausia čia ir niuru.

Pats Ianas žiūrėjo į juodą kompiuterio ekraną, su daugybę raidžių ir skaičių.

- Ir ką tu čia darai? - atsistoju jam už nugaros, padėdama rankas vaikinui ant įsitempusių pečių.