Panelė verta milijono//lt

45

- Dar reikia apie kažką pakalbėti? Yra, kas neramina tavęs? - sukuždėjo vaikinas, kol aš stebėjau jo gražias rankas kaip kokia įsimylėjus paauglė.

Gražu.

- Ką planuoji daryti dėl.. verslo? Kas nutiko? - pakėliau akis į jį.

Jis atsiduso, bet linktelėjo pagalvodamas apie atsakymą.

- Visi pinigai sąskaitoje dingo. Žinau kas tai padarė. Susisieksiu su tinkamais žmonėmis. Ryt važiuosime ten, susitvarkysim. Per daug neišsiplėsiu, bet padėtis.. bloga. Dar reikės užsukt į tėvų namus, surast dokumentus, spręsti kokia žala padaryta. Žodžiu, didelė mėšlo krūva, - menkai atsiduso, bet vis tiek rado jėgų nusišypsoti.

- Galėsiu važiuoti kartu?

- Žinoma ne.

- Kodėl?

- Ne.. Negera ideja.

- Ginklai, kraujas, pavojus gyvybei?

- Tai bus labiau įsiveržimas į kažkokį pokylį. Niekas nieko nežudys prie žmonių, bet taip, panašiai.

- Koks pokylis? - paglostau jo skruostą, perbraukdama per šerelius.

- Kažkoks turtingųjų.

- Tad galiu važiuot.

- Ne.

- Tristanai.

- Nekelsiu tau jokio pavojaus, Matilda.

- Aš važiuosiu kartu, - pareiškiu pridėdama pirštą ant jo lūpų, kai šis žiojosi vėl prieštarauti.

- Per mano lavoną, - pabučiavo ranką ją patraukęs.

- Einu pasiimt peilio, - greit nulipu nuo jo kelių, palikdama jį nesuprastą. - Aš tuoj.

Nutipenau į virtuvę. Tamsoje susiradau ko reikia. Po 5 minučių grįžau pas Tristaną.

Nuo jo sėdėjimo pozos šyptelėjau. Prasiskėtęs, rankos ant sofos atmušalo, nuoga krūtinė. Net sužeistas jis atrodo nuostabiai. Toks pat tvirtas, nepasiduodantis ir matantis tikslą per visas kančias. Pamatęs ką turiu rankose, nepatikliai mane nužvelgė.

- Ką darai..?

- Čia karšta, nemanai? - nusivelku megztinį, likdama tik su laisva, krūtinę dengiančia trumpa bliuskute.

- Iš kur žinojai kur?

- Aa, šitai? - pakeliu maišelį, kuriame buvo ratai. - Aš viską žinau, kačiuk.

- Viską? - jis pakilo nuo sofos ir lėtai priėjo prie manęs. Sustabdė viskio pylimą į stiklinę. - Ne.

- Nu ką ne? Tau reikia atsipalaiduot, man irgi.

Pastebėjau, jog jis manęs nesupranta. Kilstelėjo antakį po mano tylos.

- Man užkniso būt blaivai, gerai? Noriu nusigert, prisirūkyt žolės, pažvengt ir užmigt. Bent akimirkai pamiršti visą stresą ir šūdą, kuri..

- Tu bėgi nuo problemų, - švelniai paėmė butelį iš manęs, o nuo pirštų susilietimo nuėjo lengva elektra.

- Taip, būtent, - atsiimu iš vaikino butelį viskio. - Leisk mums abiems padėti, gerai? Aš darysiu kokteilius.

Jis rimtai galvojo apie tai. Žvilgtelėjo į narkotikus, alkoholį, tada vėl narkotikus ir galiausiai man į akis. Susiraukė, bet vis dar abejodamas vis tiek linktelėjo.

- Velniop, gerai. Miegosim ant sofos, čia?

- Man tinka, - pritūpiau prie stalo, sumaišiau kokteilius su alkoholiu ir šiek tiek aptvarkiau stalą, jog būtų vietos.