Panelė verta milijono//lt

43

Galiausiai abu nusiraminome, tiesiog tylėjome laikydami vienas kitą įsikibę. Galbūt to nerodžiau, bet tikrai nenorėjau būti šalia jo. Mane paprasčiausiai vimdė.

- Važiuosi su manimi namo?

Pokalbis, kurio nelaukiau.

- Aš..

- Matilda, aš tavęs čia nepaliksiu.

Aš nenoriu.

- Matilda.

Pakratau galvą.

- Tavęs ieško ne vienas ir ne du asmenys. Tu nesi čia saugi. Turi važiuoti namo su manimi.

- Kodėl?

- Kas kodėl? - jis dustelėjo.

- Kam aš galiu būt reikalinga? Su manimi nėra ką veikt kokiam nors žudikui.

- Juk aš tave nusipirkau, katyte. Esi mano turtas pagal kvailus popierius. O tai reiškia, jog vis dėl to kažkam gali būt vertinga. Tie žmonės žino, jog esi man artima, todėl tampi ypač reikalinga, kai jie bando man atkeršyti.

Labai lėtai linkteliu.

Aš nenorėjau nei jo liesti, nei matyti, nei važiuoti kartu namo. Bet ar turėjau pasirinkimą?

- Nenoriu, - tariu virpančiu balsu tarpduryje, nors žinojau, kad mano balsas nieko nereiškia ir jog ką tik sutikau su juo važiuoti.

- Nesunkink visko..

Apsisukau eiti, bet šis sugriebė mane už riešo ir timptelėjo į savo glėbį.

- Ne! Ne! Nenoriu. Prašau, - pajutau greitai plakančią širdį vos jį prilietusi. Bandžiau išsimuistyti iš jo rankų.

- Matilda, nusiramink.

- Prašau, ne dabar.. Aš negaliu.. Maldauju, - purčiau galvą, bet šis suėmė mane už žandų ir pabučiavo kaktą.

- Pasirinkimo neturi. Atsiprašau, bet neturi.

Ką po velnių padariau tokio blogo gyvenime, jog atsiradau šioje situacijoje?

Jam nepalikus manęs ramybėje, nusprendžiau nebesipriešinti, todėl po truputį apsiraminau vaikino glėbyje. Tebūnie. Manau kurį laiką reikia apsimesti, jog viskas gerai. Sukaupti jėgas ir sutarti su juo... Ir tik tada kažką galvoti, nes tiesą sakant šiuo metu tikrai negalėjau nieko padaryti. Taigi jau po keleto minučių sėdėjau Tristano mašinoje. Frostas nenorėjo taip lengvai manęs išleisti, todėl paklausė ar tikrai noriu važiuoti, sakė, jog jei reikia, galiu pasilikti. Akivaizdu, jog tai nieko nepakeitė.

Aš bijojau su juo sėdėti vienoje mašinoje. Negalėjau būti tikra, jog jam nepasimaišys protas, kaip buvo prieš tai. Šiuo metu jaučiau, jog nebuvo jokios tikros meilės. Galbūt jam taip tik buvo paprasčiau. Juk nesipriešinau. Visos šios mintys draskė mane po truputį iš vidaus.

Išsukus iš Frosto kiemo, nusivaliau ašarą nusisukusi nuo Tristano. Galvojau susivaldysiu neverkusi, na, pasirodo ir vėl klydau.

- Mums dar reiks pasikalbėti, - švelnus balsas išsklido iš vaikino.

- Tiesiog palik mane ramybėje.

- Aš susimoviau, gerai!? Žina..

Spėju jis pastebėjo kaip jo pakeltas balsas paveikė mane. Iškart pasislinkau toliau jo, tada pažvelgiau į akis.

- Aš atsiprašau, - pradėjo kalbėti ramiai. - Žinau, susimoviau. Tikrai rimtai susimoviau, Matilda. Dabar bandysiu ištaisyti savo klaidą ir man nesvarbu jei tai užtruks mėnesius ar metus. Aš tai ištaisysiu.