Panelė verta milijono//lt

9

Kaip Tristanas ir sakė, jo nebuvo kitą dieną. Nors ir klausiau kur jis žada važiuot ir ką daryt, jis man neatsakė. Tačiau jo nebuvo ir kitą dieną. Pykau ant jo, nes šiame kambaryje man visiškai nebuvo ką veikt. Buvau atskirta nuo visuomenės visą šį laiką, o kitas žmogus, su kuriuo turėjau galimybę vos vos pabendrauti neskaitant Tristano, buvo Samanta. Na neskaitant dviejų minučių pokalbio su mama.

Perskaičiau visas knygas esančias lentynose, nes daugiau ką veikti nebuvo. Žiūrėjau televizorių, o visą likusį laiką gulėjau.

Mano laimei vakare grįžo žvalus Tristanas. Jis atrodė laimingas, o vos jis įėjo į kambarį pradėjau niršt ant jo ir skųstis, jog man čia atsibodo.

- Kiek kartų tau galiu sakyt, kad nekeltum balso prieš mane, ką? - jis artinosi prie manęs.

- Eik velniop!

- O Dieve, gerai. Nori į lauką?

- Taip, noriu į lauką, - patenkinta išlipau iš lovos. Tristanas žaismingai pavartė akis nuvedė mane į lauką.

- Yra baseinas, nori nusimaudyt?

- Ne, - krentu ant nupjautos žolytės ir pažvelgiu į tamsų rudenio dangų.

Išgirdusi lojimą net šoktelėjau. Prie manęs bėgo 2 dideli dobermanai. Iš baimės tikrai apsisuko žarnos.

Tačiau Tristanas liepė šunims gulti. Abu atsigulė prie manęs, kol aš labai lėtai traukiausi atgal. Seilės tįstančios iš Dobermenų burnų pranešė, kad jie gali mane gyvą suėsti. Vienas iš šunų šiepė dantis, bet klausydamas Tristano paklusniai gulėjo.

- Lėja ir Lajus. Iššiepusi dantis yra Lėja. Ji agresyvesnė, - Tristanas švelniai tarė.

- Ar kąs jei bandysiu paglostyti?

- Išmokyti, jog nekąstų be mano leidimo. Duok ranką, - Tristanas ištiesė delną, o aš daviau jam savo ranką.

Jis švelniai pakišo abiejų rankas prie šunų. Pajutau švarų Lėjos kailį, Tristano ranka buvo ant manosios. Lėja šiek tiek prisiartino ir nustojo šiepusi dantis. Iškišo liežuvį. Vėliau paglosčiau Lajų.

- O ar nesakei, kad jų buvo 3?

- Trečią užmigdę, - Tristanas vos vos šyptelėjo žiūrėdamas į išpuoselėtus Dobermenus.

- Kodėl?

- Jis buvo senas.

- Oh.

- Jei dažniau pas juos užsuksim, jie tave prisileis ir be manęs.

Linkteliu toliau juos glostydama. Jie labai prižiūrimi, nes kailis švarus ir net kvepia. Akys švarios ir gražios.

Po kokių 20 minučių Tristanas apvedė mane aplink namus. Parodė baseiną ir mini sodelį.

- Ar tu lieji gėlės? - kiek šyptelėju pagalvojusi apie Tristaną su laistytuvu rankose.

- Taaip, aš lieju gėlės. Net su trąšomis, - nusijuokė Tristanas žvelgdamas į gėlyną. Buvo daug rožių.

Galvojau apie šią jo nuoširdžią šypseną. Galbūt.. Jis nėra toks blogas. Galbūt kažkas jo gyvenime nutiko baisaus, todėl kartais jis ir elgiasi žiauriai.

- Nori pamatyti garažą? - atsisuko į mane Tristanas nutraukdamas mano apmąstymus.

- O kas garaže?

- Automobiliai, džipai ir keli tankai.

- Tankai? - pakeliu antakį.

- Mano tėvas pardavinėja sportinius automobilius, aš po truputį perimu jo verslą, bet labiau pardavinėju karui skirtas mašinas, - paaiškino Tristanas.

- Aha, galim pažiūrėt, - šypteliu nueidama su juo.

Jo vadinamas ,,garažas" buvo didesnis už namą. Arba man bent jau taip atrodė. Visada galvojau kas tai per pastatas ir ką jis čia laiko, laikas išsiaiškinti.

Lauke aplink garažą buvo pilna kamerų. Kol Tristanas išjungė signalizacija apkabinau save. Žvarbus vėjas perskrodė odą.

Netrukus įėjome į vidų ir įsijungė šviesas. Nuo vaizdelio prasižiojau. Pilna patalpa buvo pilna tų džipų, kuriose važiuoja kareiviai. Neperšaunamas stiklas, tvirtas metalas ir išmanus vidus. Nors nieko nenusimaniau apie automobilius, ir debilui buvo aišku, kad už lengvus pinigus šito nenusipirksi.

- O aš galvojau iš kur tu gauni pinigų.., - sukikenu.

- Na taip, neblogas versliukas, - Tristanas šyptelėjo apvesdamas mane aplink visus automobilius.

Vėliau išėjome į lauką, o jis užrakino ir vėl įjungė signalizaciją garaže.

Tyliai pasinaudojau proga, ir pradėjau sėlinti tolyn nuo Tristano. Netrukus pradėjau bėgti. Nors tai ir galėjo suerzinti Tristaną, bėgau išsišiepusi, jis vis tiek žino, kad iš čia nepabėgsiu.

- Matilda! - girdėjau Tristano balsą iš nugaros.

- Ha, nepagauni? - trumpam atsisuku į Tristaną, bet kitą akimirką nebejutau žemės po kojomis.

Pajutau plyteles. O tada paslydau ir kaip nevykėlė įkritau į baseiną. Iškarto pradėjau spurdėti, nes net neįkvėpiau oro. Plaukti tai taip ir nemokėjau. Gilus ir šaltas it ledas vanduo iš apačios traukė mane kiekvieną sekundę. Chloras griaužė akis.

Po kelių akimirkų ant liemens pajutau tvirtas rankas. Buvau ištraukta iš vandens ir pasodinta ant baseino krašto. Pradėjau kosėti vandeniu iš plaučių. Visa iš baimės drebėjau, lyg dar jusčiau vandenį aplink save.

- Matilda. Velniškai mane išgąsdinai, - Tristanas vis dar būdamas vandenyje lengvai laikėsi man prie kojų. - Viskas gerai?

- Šalta, - po kelių minučių kosėjimo ir drebėjimo ištariau. Dantys kaleno, o kai papūtė vėjas galvojau sustingsiu.

- Nagi, lipam. Einam į vidų, - Tristanas išlipo iš vandens ir švelniai pakėlė mane už pažastų. Neįsivaizduoju kaip, bet jo kūnas buvo šiltas. Kaip mat prie jo prisiglaudžiau.

- Labai š.. Š-šalta, - sumurmu jam į krūtinę.

- Bet labai juokingai įkritai. Patikėk, toks vaizdelis gautų milijonus peržiūrų kokiam memių puslapyje, - Tristanas pradėjo juoktis.

- Eik t.. tu v.. velniop, - stumpteliu jį nuo savęs ir pasuku durų link.

- Šlapi rūbai viduje nepageidaujami, - Tristanas tarė man už nugaros ir švelniai suimdamas mano plaukus juos išgriežė.

- Man šalta!

- Ne, aš rimtai, Matilda. Nusirenk viršutinius rūbus ir numesk juos čia, vėliau juos reiks išskalbt. Nenoriu, kad grindys prisigertų vandens, - Tristanas nusivilkęs savo maikę numetė ant kėdės. Susiraukusi jį stebėjau, o šis nusivilko ir juodus džinsus.

- Man..

- Šalta, žinau, - jis priėjo prie manęs ir kilstelėjo mano megztinio šonus. Atsidusi pakėliau rankas, o kai papūtė šaltas oras suspiegiau.

- Na, kelnytes, - Tristanas prisitraukė mane už kelnių juosmens. Leidau jam nusmaukti žemyn permirkusias kelnes ir apkabinau jį. Šiuo metu jis buvo vienintelis šilumos šaltinis.

- Tave nunešt? - pajutau šiltą Tristano delną ant nugaros.

- A.. aha..a, - linkteliu paslėpdama savo veidą jo kaklo įlinkyje.

Tada jis suėmė man už šlaunų ir užsikėlė ant savo liemens. Apsivijau kojomis jį ir dar labiau prisiglaudžiau. Iš tiesų jau nebebuvo taip šalta.

- Kur man tave nešt? - Tristanas būdamas viduje suspaudė abiejais delnais mano užpakalį, nuo ko cyptelėjau.

- Vonią. Noriu į karštą vonią, - sukuždu jam į kaklą.