Panelė verta milijono//lt

28

- Gali būti, jog išsidaviau aš pats, nors nenorėjau, kad tu garsiai aimanuotum? - giliai ir smarkiai kvėpuodamas sušnabždėjo Tristanas.

- G.. Gali, - pajutau jo rankas, kuriomis jis mane apkabino.

Tristanas švelniai pabučiavo mano skruostą, tada užmovė atgal mano apatinius ir patvarkė suknelę, nuleisdamas ją atgal į savo vietą. Tik tada leido pačiam susitvarkyti.

- Klausyk... Aš atsiprašau... Amm.. Už tai ką sakiau. Aš..

- Tai aš atsiprašau. Buvau kvailys. Esu kvailys. Ir ateityje tikrai dar bus nutikimų, kai pasielgsiu neprotingai, - paglostė mano skruostą Tristanas.

- Aš neturėjau omenyje ką sakiau, - pajuntu besitvenkiančias ašaras.

- Viskas gerai.

- Tikrai nenorėjau. Atsiprašau..

- Heey, mes nesusirinkome paverkt, - jis tyliai nusijuokė ir pabučiavo mano kaktą.

- Oh, tai susirinkom pasipist? Puiku, dink! - greit jį nustumiu, prasiskindama kelią link lovos.

- Aš taip nesakiau..

- Gerai, sveikinu. Eik. Tavęs visi labai laukia, - sumurmu traukdamasi nuo Tristano, nes šis artėjo.

- Klausyk manęs įdėmiai, - suėmė mano skruostus delnais ir prisitraukė mano veidą arčiau.

- Užsi..

- Shhh, - trumpam pabučiavo man į lūpas. - Nenoriu tavęs liūdint, bet šiuo metu man tikrai reikia eiti į apačią..

- Tai ir eik, kas tave.., - nutraukė mano sakinį, uždėdamas pirštą ant lūpų.

- Tačiau noriu tau kai ką pasakyti. Numesti kančią nuo širdies. Dieve... Matilda.

Jo veidą aplankė didelė šypsena, o aš kuo toliau, tuo labiau nieko nesupratau.

- Bet pasakysiu vėliau. Nakčiai važiuosime pasivažinėt, turėk omenį. O aš varau pas turtingus senius, - patraukęs pirštą sukalbėjo man į lūpas ir į jas įsisiurbė.

Apkabinau jį per kaklą, bet jis greit nutraukė bučinį.

- Einam abu?

Pagalvojau apie visus žvilgsnius, vėl pokalbius apie darbus, automobilius ir vaikus. Vaikai. Nekenčiu vaikų.

- Atėjau čia, nes tipo jaučiausi negerai.. Nelabai noriu grįžti, bet galbūt vėl prisijungsiu, - vos šyptelėju.

- Gerai, dar susitiksim, - netrukus dingo už durų, palikdamas stovėti mane vieną.

Neslėpiau šypsenos, tad tiesiog sukandau lūpą, jog ją bent numalšinčiau.

Praslinko pusvalandis. Valanda. Dar kažkiek minučių. Ilgą laiką tiesiog galvojau apie viską, tada klausiausi muzikos per ausines lovoje.

Mąsčiau ką nori man pasakyti Tristanas. Galvojau ką jam jaučiu. Ar tikrai atleidau už visas jo kvailystes, nors žinau, kad tai kažkada pasikartos. Jau norėjau jį pamatyti, bet leistis į apačią neturėjau nei menkiausio noro.

Kai durys prasivėrė kažkodėl tikėjausi išvysti Tristaną, bet į kambarį įvirto girtas jo tėvas. Jis privėrė duris ir atsisėdęs ant mano lovos, ties kraštu, atsigėrė stiklinę kažkokio alkoholinio gėrimo.

- Augustai, ar...

- Nu bet ir kalė tu, - nusijuokė atsisukdamas.

- Atsiprašau? - kilstelėju antakius kiek šokiruota.

- Kaip.. Kale.. Tau pavyko? Kaip tau pavyko su.. suvilioti mano sūnų? Mano? Sūnų? Juk tu.. Nesuprantu, - kikeno.

- Aš..