Panelė verta milijono//lt

27

- Viską. Nuo pat šlykščios akimirkos kai tave sutikau. Esi tik netikęs pašlemėkas, kuris sugeba tik pardavinėti mašinas ir smaugti merginą, nes neturi suknisto gražaus gyvenimo, - negalvojant žodžiai išbėgo iš mano burnos.

Stebint jo akis šiek tiek pasigailėjau, nes gali būti, jog įžeidžiau jį. Stipriai.

- Aš.. Neno..

Tristano lūpų kampučiai dirbtinai pakilo ir jis paspaudęs vieną mygtuką nutraukė pokalbį, nespėjus man kažko išlementi.

Mane apglėbė visiška tyla. Kambaryje atsirado nemaloni atmosfera, o mano skruostu nuriedėjo kelios sūrios ašaros. Tiesiog nuostabu.

***

Lyg specialiai, ši diena buvo nelietinga, nevėjuota ir saulėta. Neesmė, jog vakar drebėjau iš šalčio vos keletui minučių pravėrusi langą.

Buvo bloga. Tik ne nuo skrandžio problemos, o netikrų šypsenų, juokų ir suvaidintų pokalbių.

Visos pastangos dėl Samantos laimės. Ji čia buvo vakaro žvaigždė. Užėmė penktadienio svečius, kol Tristanas gaudė varles kieme. Jis vėluoja ir neduoda jokios žinios. Nors vėlavo vos 1 valandą, tai buvo per daug keista, kadangi jis jau turėjo būti namuose dar prieš pusdienį.

Perbėgu pirštais per šampano taurės galus vis stebėdama kylančius burbuliukus. Tada greit pakeliu  galvą, prisiminusi, jog kalbėjau su kažkokia moterimi.

- Atsiprašau. Esu per daug išsiblaškiusi, jog apie tai galvočiau.. Gal.. Am..

- Aš suprantu. Tavo vaikinas negrįžta, tu jaudiniesi. Paliksiu tave vieną, - juodaplaukė pakilo nuo sofos.

- Ne, aš tik.., - bandžiau greit sukurti kokį melą, bet niekas galvoje nesisuko. Ir ji tai pastebėjo.

- Viskas gerai. Tikrai rasiu žmonių, kurie norės pakalbėti apie tai, - moteris nusišypsojo.

Hm, tikrai? Niekam neįdomi tavo šeima ir vaikai. Gali nebesigirti savo pirmūnais ir brangiu namu ant sukrušto skardžio. Visi čia tik sugeba tuo ir didžiuotis. Neskaitant nuostabių profesijų ir darbo vietų.

Lėtai linkteliu vos tvardydamasi jai neužtvoti, o ji pagaliau dingo man iš akių.

Ne. Man atsibodo.

Susiradau Samantą ir įsiterpiau į pokalbį, kai ji baigė pasakoti apie kažkokią naktį klube savo draugėms. Viena jų pagiežingai nužvelgė mano suknelę. Arba man pasirodė.

- Atsiprašau, jog pertraukiu, bet manau, lipsiu į kambarį. Galbūt atsigulsiu, nes labai negera.

- Negera? Kas nutiko? - ji kaip mat atsisuko, vos vos susvyravusi.

- Tiesiog bloga. Jei ką, prisidėsiu, - nusišypsau. Lyg kažkas manęs čia pasigestų.

- Na gerai, mieloji. Pranešk jei ko reikia.

- Žinoma.

Sėkmingai pasišalinau. Vos po keleto sekundžių moterys nusisukusios vėl plepėjo, o aš pasukau Tristano kambario link. Prieš tai pasigriebiau maišelį saldumynų. O eidama per šviesų koridorių slaptai nusišypsojau. Galėsiu ramiai gulėti lovoje ir pagaliau pailsėti.

Tačiau sustingau pamačiusi tamsų siluetą tarpduryje. Prireikė kelių akimirkų, jog įžiūrėčiau vyro bruožus, aprangą ir mimiką.

Taip. Žinoma, kas gi dar daugiau nei į juodą kostiumą įsiterpęs Tristanas su suraukta kakta.

Kol jo žvilgsnis sutiko manajį, mano veide jau šypsenos nebebuvo. Vaikino akys nuskenavo mano kūną, veidą, o galiausiai grįžo prie akių. Širdis keletą kartų garsiai suplakė, kol visas triukšmas aplinkui išnyko.