Panelė verta milijono//lt

55

Ne.. Negali.. Negali būti. Ne.

Užsimerkiau ir giliai įkvėpiau kelis kartus. Ka.. Kaip.. Kaip po velnių?

Prasimerkusi dar kartą pažvelgiau į ranką su laišku. Numečiau tą kvailą albumą į šoną ir perbraukiau pirštu per neatplėštą voką.

Jis.

Žino.

Kur.

Gyvenu.

Jis žino.

Jaučiau kaip stipriai plaka širdis. Kvėpavau giliai ir nelygiai. Nieko nelaukdama išplėšiau voką.

Numaniau kaip jis čia atsirado. Juk.. Ianui nesakiau, kad Tristanas iš pradžių vadinos James Acarde vardu. Todėl Ianas ir neišmetė šio voko. Tik nesupratau, kaip jis atsirado būtent nuotraukų albume, kuris buvo pilnas mano ir Tristano nuotraukų. Po galais, mes net negauname laiškų į šį namą, kaip tai.. Kaip laiškas atsirado čia?

Iš ties dabar tai buvo nesvarbu. Dabar buvo svarbus laiškas, apie kurį nieko nežinojau.

Senas ir šiurkštus popierius rėkė garsų ,,perskaityk mane''. Pažvelgiau į pirmąją eilutę.

,,Sveika, katyte''.

Širdis dar kartą sutvinksėjo pranešdama, jog tai tikra. Plaukeliai ant rankos pasišiaušė.

,,Aš suprantu, jog tu nenori girdėti apie mane.. Tikrai suprantu. Bet privalėjau su tavimi susisiekti, jog..''.

Nutraukiau akis nuo besiliejančių žodžių ir sakinių. Akyse užtvinko ašaros, o jas nusivaliau iškarto, kai šios nuriedėjo mano skruostu.

Neprivalau skaityti. Jei sudeginsiu laišką privalumai išryškės: neverksiu, negalvosiu apie tai ir išmesiu Tristaną dar kartelį iš galvos. Bet sužinoti ko jis nori, troško visas kūnas. Apsispręsti reikėjo dabar. Ir tai buvo sunku.

Peržvelgiau visą laiško turinį, paskaitydama tik kelius žodžius, esančius ant šio popieriaus skirtingose eilutėse.

Susitikti. Laišku. Mylėjai. Atidavei. Apsisprendimą. Apgalvojau.

Klaida.

Privalau.

Vaiką.

Prižadu.

Suglamžiau laišką į kamuolėlį. Nuėjusi į virtuvę, uždegiau žiebtuvėlį. Giliai įkvėpiau ir pakišau po liepsna visą laišką.

Turinys lėtai degė. Tada ugnis išplito ir apgriebė vos ne visą lapą. Numečiau jį ant stalviršio, jog nenusideginčiau pirštų. Sudeginau jį visą. Iš.. Nežinau kokiu tikslu rašyto laiško iš Tristano.. Liko tik pelenai ir dūmai.

Mane apglėbė tiek daug emocijų, jog nebežinojau kuo tikėti. Aš buvau laiminga, pikta, liūdna, išsigandusi ir patenkinta vienu metu.

Tas faktas, jog nelėkiau kelti Iano ir pasakyti kas yra, sako, jog laiško atradimas yra iš dalies geras dalykas.

Kodėl? Pagrindinė priežastis ta, jog Tristanas žino kur esu ir jis prie durų nepasirodė. Jis tik parašė kvailą laišką. O gerai pažįstant Tristaną, galiu teigti, jog jei labai manęs ieškotų, tą pačią dieną, kurią sužinojo kur gyvenu, jis būtų atvažiavęs. Po galais.. Jis galėjo čia ateiti. Galėjo, žino kur esu. Bet to nepadarė.

Vadinasi, turi smegenų. Tai labai geras ženklas. Galbūt jis jau baigia mane pamiršti. Blogai buvo tik tai, jog jau gailėjausi, jog sudeginau laišką. Jei jis parašė ką nors labai svarbaus? Gal jis išvis miršta ir norėjo atsisveikinti? Ką aš praleidau? Kažką praleidau ir žinojau tai. Šūdas.