Panelė verta milijono//lt

22

- Ne, - pasimuistau.

- Einam, panelyt, - mane pakėlė nuo grindų tasai vaikinas, o aš iškarto trenkiau jam į nosį iš kumščio kai nesitikėjo.

- Nesipriešink po galais! - susiėmė už veido jis ir perliejo mane tokiu žvilgsniu, lyg ketintų sudraskyti gyvą.

- Ne! - pradedu stipriai muistytis ir verkti kai vaikinas pradėjo temti mane laiptų link.

- O taip..

- Tristanai! - sukūkčioju sukrisdama ant grindų.

- Tristanas tau nepadės. Kelkis greičiau!

- Ne, ne, ne, - pajaučiu Elijaus ranką savo plaukuose, o kai jis pradėjo mane už jų tempti, surėkiau iš skausmo.

Vos po kelių minučių jau buvome tame kambaryje, kurį nurodė Tristanas. Elijus užrakino duris ir pradėjo eiti link manęs, kol aš tuo tarpu dėjau didelius žingsnius atgal.

- Maldauju, nereikia, - giliai įkvėpiau supratusi, jog esu įspausta į kampą.

- Aš elgsiuosi gražiai, jog tiek nesipriešintum, gerai? - pajutau šiurkščias ir nemalonias Elijaus rankas sau ant kūno.

- Ne, aš nenoriu. Prašau liaukis, - kūkčiojau bandydama sulaikyti jo rankas.

- Nustok spurdėti! - pajutau degantį skruostą kai šis man trenkė.

- Mums bus labai smagu, - sumurkė man į ausį nusijuokdamas.

***

Pamiegojau kelias valandas savo kambaryje. Daugiau bandžiau užmigti, bet tiesiog neįstengiau. Galva buvo pilna minčių, nuo kurių jau skaudėjo smegenis. Galvojau apie viską. Nuo to, jog kiek išalkau, iki Tristano ir to įvykio. Tai lyg iš po košmaro. Tokių dalykų prieš kelis mėnesius net negalėčiau įsivaizduoti. O dabar štai aš čia, bejėgė ir apgailėtina.

Tristanas nebuvo atėjęs ir už tai dėkojau Dievui. Nežinau kuris variantas išsipildytų - ar apkabinčiau jį stipriai, ar pradėčiau daužyti kumščiais. Nors ir buvau pilna pykčio, tai nevienintelis jausmas, kuris mane slėgė. Jutau liūdesį, nerimą, skausmą ir kaltę. Viską dar pablogino pokalbis su mama. Žinoma, slaptai. Tačiau per daug tai manęs nenudžiugino, nes mama galvoja nebūtus dalykus. Jog nemyliu ir vengiu jos, arba kaip ji pati sakė - prisidirbau vaiką ir bijau pasakyti. Dar ji galvojo, jog išbėgau su vaikinu, ko mama labiausiai bijojo. Kai bandžiau kažką paaiškinti, ji pasakė, kad nusivylė manimi. Tai buvo lyg peilis į nugarą. Tada padėjo ragelį.

Lyg negalėtų būti dar blogiau, išgirdau atsidarant duris. Tai galėjo būti tik vienas žmogus, o aš jo tikrai nenorėjau matyti.

- Matilda?

Stengiuosi nuslopinti gilų kvėpavimą ir apsimesti, jog miegu.

- Reikia pasikalbėt.. Jei tu nesi per daug pavargusi.

Dink iš kambario po galais.

- Žinau, jog nemiegi, neapsimesk.

Labiau susiriečiau į antklodę.

- Matilda, prašau?

- Išeik, - tyliai sukuždu, manydama, jog kiek per tyliai pasakiau ir jis neišgirdo.

Pajutau švelnų švelnų pirštų prisilietimą sau prie plaukų.

- Išeik! - patraukiu jo ranką akimirksniu.

- Klausyk, žinau, jog esi pikta, dėl to, kas įvyko. Taip neturėjo gautis ir aš labai apgailestauju. Tikriausiai mano atsiprašymo neužteks, bet vis vien labai.. Labai atsiprašau, - paskutinius žodžius Tristanas sukuždėjo prie ausies, nes jis atsigulęs mane stipriai apkabino ir priglaudė prie savęs.