Panelė verta milijono//lt

56

Dėjau tvirtą žingsnį atgal. Lėtai įkvėpiau ir iškvėpiau.

Galiausiai pakėliau akis sutikdama tvirtą Tristano žvilgsnį. Vyro plaukai buvo kiek ilgesni nei įprastai. Jo barzda buvo šviežiai nuskusta, bet maži šereliai vis tiek matėsi. Stovėsena lygiai tokia pati: pečiai atmesti, nugara tiesi, o smakras kilstelėtas į viršų. Apsirengęs savo kvailus marškinius ir išlygintas kelnes. Ir žinoma.. Kaklaraištis.

Buvau per daug priblokšta, jog ką nors pasakyčiau. Negalėjau išlementi nei žodžio, o širdis krūtinėje plakė pašėlusiai greitai. Kūną nupurtė šaltis kai papūtė vėjas.

- Taip nieko ir nepasakysi? Šalsime čia? - įprastai ištarė Tristanas, žengdamas žingsnį arčiau.

Jo balsas...

- Nesiartink, - greit atsitraukiu ir metu jam piktą žvilgsnį.

Tikėjausi, jog ši diena kažkada ateis. Tik negalvojau, kad taip greitai.

- Užeisim į vidų?

- Niekur tu neužeisi Tristanai, dink nuo mano namo teritorijos, - griežtai ištarusi pradėjau eiti link durų.

- Mums reikia pasišnekėti, - ėjo iš paskos.

Dieve šventas.. Jis tikrai čia?

- Ne, nereikia.

- Pati žinai, jog reikia.

- Mums nėra apie ką kalbėti.

Būdama terasoje jau siekiau durų, bet Tristanas sugavo mano ranką ir atsuko į mane. Kūną nutrenkė elektra, vos susiglaudė mūsų rankos.

- Prašau Matilda.

Bandžiau ištraukti ranką, bet jis per daug tvirtai ją laikė.

- Nedaryk to. Mes baigėme. Mūsų keliai išsi..

Tristanas vikriai ir netikėtai padarė tai, ką darydavo ir prieš tai. Parodė, jog turi galią ir privalau jo klausyti.

Tik vietoj grubumo, jis stengėsi būti švelnus ir atsargus.

- Liaukis!

Pradėjau panikuoti, kad jis kažką darys. Kad vėl kels ranką. Kad gaus tai, ko nori, prievarta. Juk jis visada gauna ko nori. Šiuo atveju, aš jam ne kliūtis.

- Ma..

- Paleisk!

Pasimuistau būdama prispausta prie senos ir nemalonios sienos. Tristanas laikė mano rankas tvirtai suėmęs iš šonų. Jo koja buvo įsispraudusi į manąsias, jog negalėčiau pajudėti.

Jutau kaip jis kvėpuoja man ramiai į veido odą. Kol aš panikavau, jis lyg įprastą dieną ofise mane laikė prispaudęs prie sienos.

Net jei ir sėkmė buvo ne mano pusėje, išlikau stipri. Negalėjau leisti viskam kartotis, tad muisčiausi taip, kiek leido jėgos. Su kiekvienu bandymu ištrūkti jis dar labiau suspaudė mane. Tol, kol tarpo neliko tarp mūsų.

Jutau jo kūno įlinkius net per rūbus.

- Prisimink, jog tai tu renkiesi, kaip aš elgiuosi. Tai neprivalo būti taip. Man tik reikia su tavimi pasišnekėti, Matilda. Maldauju, nesunkink visko.

Nebespurdėjau.

Nusiraminau ir kelias minutes tiesiog ramiai stovinėjau šalia jo. Mano kvėpavimas tapo tolygus, o aš atsidusau.

- Taip, - stebiu jo akis. - Renkuosi aš. Renkuosi.. Šitai.., - šyptelėju švelniai ištraukdama rankas iš jo gniaužtų.

Jis leido, jog tai įvyktų.