Panelė verta milijono//lt

31

- Ko tu prašai?

- Man reikia.. Tavęs, - greit mus apverčiu, taip atsirasdama viršuje ant jo liemens.

- Mhhmm.. Ne. Pati kalta, - jis kelioms sekundėms buvo sustojęs ties mano krūtine, tada pakėlė akis į viršų.

- Sakai ne? - pasitrinu užpakaliu ant jo gumulo kelnėse, priversdama jį sunkiai išdūsauti.

- Ne, - tarė nusivilkdamas savo marškinius ir apnuogindamas pilvą bei rankas.

Na taip, akivaizdu, kad ne.

- Kas ne? - atsegu jo kelnių diržą ir trūkteliu jas kartu su ,,Calvin Klein" apatiniais.

Į jo stovintį daikčiuką pasitrinu išrietusiu užpakaliu, o žvilgtelėdama į Tristano akis pastebėjau, jog jis neatrodo labai patenkintas.

- Taip negerai, - tyliai suaimanavo, uždėdamas rankas ant mano užpakalio.

- Kodėl? - sustoju.

- Nes tu nebūsi sumautame viršuje, - atsargiai mane nukėlė nuo savęs ir paguldė.

- Bet..

Nutilau kai Tristanas ištraukė iš po lovos antrankius.

- Tu juos pasiėmei? Tu žinojai ką darysim? Rimtai? - nesusilaikau nesusijuokusi.

- Žinau, jog mėgsti mylėtis su manimi. Tai dievinu ir aš. Aišku, kad pasirūpinau tuo, - greitai surakino mano abu riešus prie lovos, man nespėjant to suprasti.

- Man nepatinka.. Aš negaliu tavęs liesti, - tyliai suniurnu jusdama kaip stipriai mano kūnas nori Tristano viduje.

- Na, gerai, kad aš galiu, - nusišypsojo atsegdamas mano liemenėlę ir numesdamas ją ant grindų.

- Tristanai..

- Ir nesitikėk, jog būsiu švelnus, už tą draudžiamą frazę, kurios sakiau netarti. Ir už trenkimą, - greit apsuko mane ant pilvo, priversdamas rankas susikryžiuoti.

- Ką tu.., - kiek išsigandau jo grubumo, bet tai kartu dar labiau užvedė.

- Išriesk savo dailų subiniuką dėl manęs, - sukuždėjo uždėdamas ranką man ant nugaros ir prispausdamas prie lovos.

Padarau kaip liepta, o Tristanas pasinaudojęs galimybe trenkė man per užpakalį.

Buvau tokia susijaudinus, kad atrodo sprogsiu iš nekantrumo. O Dievai.. Keliausiu į pragarą.

- Būk tyliai ir necypauk, - paliepė taip greit įeidamas į mane, jog per kūną perbėgo visokiausi nesuprantami jausmai ir šiurpuliukai.

- Tristanai, - suinkščiu į pagalvę jusdama antrankius, kurie duria odą.

Jis iš pradžių judėjo lėtai, velniškai erzindamas. Jo rankos vis dar ilsėjosi ant mano užpakalio.

- Prašau, - suirztu, nes norėjau jo pilnai. Grubiai. Greitai.

- Ko prašai? - dusliai ištarė. Jutau, jog ir jam lėtumas nepatiko.

- Išdulkink mane grubiai, - paprašau suspausdama pirštais šaltus antrankius.

- Neaiškink kaip turiu tave dulkink, - piktai sumurmėjo ir stipriai trenkė per subinę, nuo ko išleidau skausmo aimaną.

- Eik velniop, - specialiai nusprendžiau jį paerzinti.

- Eit velniop? - įslinko visu gyliu taip grubiai, jog galvojau išsilydysiu iš malonumo.

- Taip, jei.. mhhm.., - sulaikau kvėpavimą, nes šis pradėjo pildyti abiejų norus.