Panelė verta milijono//lt

41

- Neliesk! - suklykiau pastumdama jį nuo savęs ir drebančiomis rankomis nusivalydama nuo lūpų tiek seiles, tiek spermą, tiek vandenį.

- Nekelk prieš mane suknisto balso, tu, maža..

- Neliesk manęs! - spyriau jam iš kelio į pilvą, ko jis visiškai nesitikėjo.

O jei nesitikėjo, tai reiškia, jog priverčiau pajusti skausmą.

Akimirksniu nėriau iš dušo kabinos, bandydama kuo greičiau pabėgti nuo jo. Tačiau tai buvo tik bandymas.

- Prisidirbai, brangioji!

Pagavo mane už liemens ir pats palikęs dušą, bandė suvaldyti.

- Tristanai, liaukis! Tai baigsis tikrai negerai, jei tuojau pat nesiliausi!

Per baimės atneštą adrenaliną, atrodo, įgijau jėgų. Muisčiausi taip, jog jam buvo sunku mane nulaikyti.

- Tu man grasini? Ir ką tu padarysi? - sugriebė už plaukų, priversdamas suklykti.

- Tristanai, tau reikia nusiraminti, - bandžiau įžvelgti jo akyse žmoniškumą, bet šiuo metu tokio dalyko nematyti.

Drebančiomis rankomis bandžiau patraukti jo delną nuo savo plaukų. Bandžiau elgtis švelniai, neužgauti jo.

Argi jis nesupranta ką daro? Kodėl staiga jis toks?

- Dieve, kokia tu apgailėtina, - staiga nusprendė, jog jam manęs nebereikia ir iš visu jėgų pastūmę mane į sieną.

Iš pradžių pajutau nežmonišką skausmą galvoje, kurio dar neteko pajusti. Trumpam pritrūko oro, tada akyse aptemo. Susigriebiau už galvos, o kita ranka pasirėmiau į spintelę, jog nenukrisčiau.

- Uh, tik neapsimesk, - jis surėkė. Jis tikrai surėkė, jutau tą. Bet man tai pasigirdo tyliau, prislopintai, lyg už sienos.

Pajutau skystį, tekantį tiek plaukuose, tiek ranka. Keli jo lašeliai nukrito ant grindų. Tada jis prapliupo bėgti sparčiau. Kraujas jau bėgo mano nuoga nugara.

- Matilda, - vėl prislopintas balsas.

Giliau įkvėpiau ir pažvelgiau į Tristaną.

Tik dabar jis grįžo. Tik dabar jo akyse pasirodęs išgąstis grąžino normalų, mylintį ir gerą Tristaną. Jis neberodė įniršio, neberodė pykčio. Tik pasimetė nežinodamas ką daryti, akys lakstė nežinodamos kur žvelgti.

Tą dieną, Gruodžio 10-tą, pabėgau nuo Tristano.

***

Tik nežinojau kaip ilgai truks mano laisvė. Niekada nebuvau ir nesijaučiau saugi. Ar jis po kelių minučių pasirodys akyse, ar tik po kelių valandų? Galbūt atsikračiau Tristano amžiams?

Tačiau spėju, kad nevisam, nes šiuo metu kambaryje buvo vienas iš Tristano draugų. Pažįstamų. Ar dar velniai griebto ko. Jis tiesiog pažįstą Tristaną.

- Gerai, apsirengiau, - tyliai tariu, kai apsivilkau vyro duotą džemperį ir treningines kelnes. Mat, pabėgau tik rankose laikydama rankšluostį, priglaustą prie nuogo kūno.

O viešbučio prižiūrėtojas man suteikė pagalbą, kai paslėpė personalo kambarėlyje. Pamatęs mane, jis norėjo paskambinti Tristanui, bet pavyko jį perkalbėti. Šiuo metu galvojau ir apie pabėgimą nuo šio žmogaus.

Šiek tiek išraudęs vyras jau atsisuko į mane. Na, spėju ne kiekvieną dieną turi atiduoti rūbus beveik nuogai merginai.

- Nesuvokiu kaip jis galėjo taip pasielgti, juk jis nėra panašus į smurtautoją, - pakėlė savo žalias akis į mane.