Panelė verta milijono//lt

25

Tačiau yra keletas kliūčių. Samanta, kuri visada šalia. Būtų kiek keista, jog jos marti tiesiog dingtų į vandenį.

Kita - Tristano grasinimai ir jo žmonės lauke. Kai bandžiau išeiti pro vienos parduotuvės galinį išėjimą, mane sustabdė juodu kostiumu vilkintis vyras. Neįsivaizduoju kaip, bet jis laukė manęs. Kaip atlygį gavau smūgį į pilvą, o jis liepė eiti atgal. ,,Draugiškai" patarė, nemėginti bėgti.

Dar viena problema - galva buvo tuščia, nors ir bandžiau kažką sugalvoti. Juk kažkaip tikrai įmanoma pabėgti. Čia tiek daug žmonių. Daugiau tokios galimybės negausiu. Tačiau jei jau galvoju planą, reikia jį sugaloti efektingą ir sklandų.

- Ar skanu buvo? - Samanta grąžino mane į realų pasaulį.

- Taip. Labai. O tau? - abi baigėme savo patiekalus.

- Aha. Juk sakiau, kad čia visada skaniai pagamina.

Galiausiai sėdėjome Samantos automobilyje. Ir tada suvokiau, jog pabėgti nepavyks. Neatsitiktinai vis sutinku tą rudakį vyrą juodu kostiumu. Juk turiu sekiklį savo kūne. Na, arba tai tik mano spėjimas. Tačiau tuo beveik neabejojau. Kad ir kaip bebūtų, man pabėgti nepavyks. Jau nebe.

Važiavome tyloje visą kelią link namų. Nežinojau kodėl Tristanas leido, jog mane ,,prižiūrėtų" jo mama. Juk dabar labai daug ką žinau. Pavyzdžiui, atmintinai kelią iš miesto į jo namus.

Pasukimas kairėje. Tada ilgas kelias, ir po dešine esantis pasukimas prie storo ąžuolo. Dar koks kilometras ir namai.

Mašina sustojo, o mes nuėjome į vidų su prekių maišeliais.

- Oh, tiesa! Pamiršau tau kai ką pasakyti. Bus.. Hm, darbo vakarėlis penktadienį. Čia. Ir tu padėsi man jam pasiruošti, - privertė krūptelėti iš netikėto balso Samanta.

- Žinoma. O ką tiksliai švęsime? - padedu visus maišus tarpduryje.

- Tau Tristanas nesakė? - kiek nustebo moteris.

- Na.. Sakė, tik norėjau pasitikrinti, - pameluoju, nors tikrai neturėjau jokios minties apie ką ji šneka.

- Tas pats Tristano sandoris su prancūzais, - priminė.

Tristanas Prancūzijoje?

- Tiesa. Klausyk, labai pavargau. Gal galime viską perkelti rytojui? Manau likusį vakarą noriu praleisti kambaryje, - nejaukiai tariau, bijodama, jog Samanta neįsižeistu.

Ji tryško noru dabar planuoti tą prakeiktą vakarėlį, apie kurį neturiu jokios supratimo.

- Amm. Taip, suprantu, - šypsena paliko Samantos veidą.

Negi po visos dienos mieste, ji dar nenori miego? Kažkokia magija.

- Atleisk..

- Ką tu, nieko tokio. Manau ir man reiktų eiti į lovą.

Linkteliu. Pagaliau Samanta dingo iš akių, o aš nužygiavau į Tristano kambarį, užsirakindama iš įpročio.

Pamenu, seniau, grįžusi iš rūbų apsipirkimo namo, puldavau dar kartą pasimatuoti nusipirktų prekių. Dabar? Tai visiškai negundė.

Nuėjusi į vonios kambarį pragulėjau bent valandą karštoje vonioje. Nusiplovė visas maskuoklis, kuriuo slėpiau mėlynes nuo Tristano. Šypsenos veide, nors ir netikros, mano veide neliko nei grūdelio. Grįžome į realybę.

Po gero pusvalandžio atsiguliau į minkštus patalus ir žvilgtelėjusi į laikrodį, nustebau pamačiusi, jog dabar yra beveik 12 nakties. Gal maudžiausi ilgiau, nei maniau?