Panelė verta milijono//lt

34

- Tu gal karščiuoji? - pasitikslinu.

- Galimai, bet tik dėl tavęs, - mirktelėjo sustodamas prie laikrodžių parduotuvės, kuri buvo įsispraudusi tarp maisto prekių parduotuvės ir kažkokio  lombardo.

***

Garsi muzika niekada nesustojo. Ji visą laiką būnant čia buvo apglėbusi tiek mano prakaituotą kūną nuo šokimo, tiek kitus prisigėrusius bei laimingus asmenis. Visi džiaugiasi šia akimirka, tarp jų buvau ir aš.

Tristanas? Nežinau. Nemačiau jau kurį laiką. Jam kiek mačiau atsibodo šokti, tad jis mane stebėjo nuo sofos prie draugų. Leido man šokti vienai, arba su kitais vyrais ar merginomis. Aišku, pavydėjo kitiems vyrams, bet nieko nekomentavo. Po to kažkur dingo.

- Manau, turėtume važiuoti pas mane, - skardus vyro balsas pasiekė mano ausis.

Šoka gerai, bet kai prasideda tokios kalbos..

Jo rankos kilo mane liemeniu, aš švelniai bandžiau jas patraukti.

- L-Liaukis..

- Tau patiks.

- Aš susižadėjus, asile, - kiek piktai ištariu žemo balso vaikinui, kuris ką tik sugadino nuotaiką.

- Ant tavo pirštuko žiedo nematau, - sumurkė į ausį. Jis taip panas kabina ar šiaip iš cirko?

Staiga įsikišo mano herojus vardu Tristanas. Jis deginančiu žvilgsniu perliejo tą vyrą, patraukdamas mane toliau nuo jo.

- Siūlau pasitraukti, - grėsmingu balsu ištarė. Girdėjau jo balsą per visą muziką, visgi, jis buvo taip arti.

- Gerai, nesivelsiu į tai.., - nesupratau ar tasai vyras tai pasakė sau ar Tristanui, bet jis tikrai nenorėjo į tai veltis. Žingtelėjęs atgal dingo iš akių.

Tristanas prisitraukė mane vienu judėsiu ir apkabino, stipriomis ir tuo pačiu švelniomis rankomis, apglėbdamas mano liemenį. Per ploną raudoną suknelės medžiagą jaučiau šilumą vien nuo jo rankų.

Ir kūno. Velnias, buvo taip karšta, jog dar sunku atsikvėpuoti.

- Pasirodo esi tikra vakarėlių liūtė, - ištarė prie ausies, jog išgirsčiau. Karštas oras atsimušė į odą.

- Mhhm, - glostau švelniai Tristano plaukus, atsiremdama į jį.

- Tikrai, šoki nesustodama. Kaip tu nepavargai? - tyliai sukikeno.

Į mus atsitrenkė girta blondinė, tada kažką sumurmėjo ir nuėjo.

- Pavargau.

- Nori jau važiuoti?

- O kas važiuos? Tu tai prigėręs.., - tariu, nors tai man dabar mažiausiai rūpėjo.

- Greitai surasiu vairuotoją. Tiesą sakant, jis jau čia. Tad ką manai, einame iš šios skylės?

Lėtai linkteliu. Kai Tristanas atsitraukė, akyse dar kartą vaizdas apsisuko.

Išgėriau per daug. Kodėl? Mano manymu, alkoholiu pajutau laisvę. Manęs negalėjo niekas sutramdyti ar sustabdyti, aš tiesiog.. Buvau laisva. O jausmo, geresnio už šį, jau senai nejutau. Visus ir viską pasiunčiau velniop, ir šįkart nusprendžiau pasirūpinti, bent kartą, savimi.

Tik nemeluosiu, neatrodė, jog rūpinuosi savimi, kai atsitrenkiau į kėdę. Gerai, gal ir nukritau.

- Dieve, Matilda..

Garsiai nusikeikiau, kol mane pakėlė šiltos rankos. Galėtum galvot, jog tai ne Tristanas, bet užuodžiau jį. Jo kvepalus. Nežinau. Kažką susijusio su šiuo nuostabiu žmogumi.