Panelė verta milijono//lt

44

- Kaip jautiesi? - pirmasis prakalbo, lėtai pasukdamas galvą.

Į galvą automatiškai šovė sarkastiška replika, bet susilaikiau - dabar ne laikas sarkazmui.

Bet kaip aš turiu suknistai jaustis po viso šito mėšlo?

- Atvirai?

- Taip, Matilda. Kalbėkime labai atvirai, - menkai dustelėjo, įsmeigdamas rimtą žvilgsnį į mane.

Po galais, nežiūrėk taip į mane.

- Tada šūdinai, Tristanai. Labai daug emocijų. Aš bijau, esu įsitempus, nenoriu čia būti, kalbėti, matyti tavęs, o iš kitos pusės noriu suprasti koks velnias tave apsėdo, noriu susigrąžinti tą Tristaną, kurį myliu.

- Supratau, - oficialiai pasakė. - Ar tu bijai manęs?

Jo žvilgsnis dėmesingas, skirtas tik man. Lyg nieko kito aplink nebūtų. Man jo pagailo, nužvelgus mėlynę po jo akimi.

- Labai skauda?

Tikriausiai kvailesnio klausimo nebūčiau sugalvojus.

- Dar nebaigėme anos temos, - trumpam nusuko akis, o aš pasiemiau karštą arbatos puodelį į rankas.

- Taip, bijau.. T.. Tavęs.

- Ko tiksliai?

Prireikė kelių sekundžių vien susikaupti atsakyti. Nelabai norėjau apie tai kalbėti.

- Tavo veiksmų.. Am.. T.. Tiesiog tavęs, gerai? Aš nežinau.. Kada man vėl tikėtis tavo tokio išdurnėjimo kaip prieš tai..

- To niekada nebus, - įsiterpė.

- Negali to garantuoti.

- Galiu.

- Ne. Negali, - sumurmu.

- Aš atsiprašau, Matilda, - skausmo pilnomis akimis peržvelgė mane.

- Nepradėk..

- Aš tikrai labai atsiprašau dėl to ką padariau.

Argi ne keista, jog ašaros pradeda kauptis tada, kai jis atsiprašo? Būtent tada, o ne prieš tai. Užsimerkiu, tada nuleidžiu galvą ir prasimerkusi žiūriu į arbatos puodelį, kuriame plaukiojo vaisinės arbatos pakelis. Nosį maloniai glostė uogų kvapas.

- Buvai teisi. Neturėčiau tavęs skriausti šiurkščiu seksu. Tai kvaila. Tai labai kvaila. Maniau, taip lengviausia priversti moterį manęs klausyti.

Jis kalba ne tik apie mane. Jis tai darė savo gyvenime ne tik man.

- Gal ir lengva, bet tai žemas lygis, Tristanai. Sugebi valdyti vieną didžiausių verslų šalyje, bet nesugebi ramiai pasikalbėti su žmogumi. Turi.. Yra kiti būdai nei smurtas.

- Kurį tu taip pat naudoji.

- Dėl to, jog apsiginčiau, taip, naudoju. Ar aš turiu paprastai tau paklusti, leisti daryti tai, ką nori, net jei tai nėra gerai?

- Ne, aš to nesakau.

- Tristanai, aš nesiliausiu kovojusi už save. Jei savo meilę man įrodai tokiais būdais kaip tame duše, tai prarandi mane.

Jis kelioms sekundėms užsimerkė, tada giliai atsiduso ir apsilaižė lūpas. Tik nesakyk, kad jis susigraudino.

- Kaip ir sakiau, tai buvo klaida. Viskas, kas galėjo nutikti blogai, nutiko dar blogiau. Tėvai, verslas, tu, kiti asmenys. Mane viskas... Užkniso, gerai? Man visko tiek daug, jog tikrai sunku susitvarkyti.

Jis sumirksėjo kelis kartus, nenorėdamas pravirkti ir parodyti savo silpnumo.

- Tai leisk man tau padėti, - abejodama padedu puodelį ant stalo ir švelniai paimu Tristano ranką.