Panelė verta milijono//lt

6

Po keletos valandų Tristanas uždarė mane kambaryje, tačiau jau naujame. Didelė lova, stalas su veidrodžiu kampe, atskiras vonios kambarys su tualetu. Turėjau net televizorių, tačiau su juo nieko gero nenuveiksi, nes jis tik rodo pagrindinius kanalus, interneto nėra. Tiesa, turėjau lubinį ventiliatorių. Buvo keletas knygų lentynoje. Daugiau tuštuma. Bet žinoma, nepamirškime antrankių ir virvių, kuriomis pagrasino Tristanas. Buvo net kažkoks kamuoliukas su šniuriukais, kuriuo spėju jis galėtų užkišti mano burną. Šlykštu.

Sienos buvo ištapetuotos raudonais raštais, grindys medinės. Kai Tristanas minėjo, jog čia manęs niekas negirdės, tikriausiai nemelavo, nes čia buvo rūsys.

Kad ir kaip pasisekė gaunant tokias sąlygas, nusivyliau pati savimi. Leidausi jam.. Tai daryti. Ir tai buvo klaida. Net jei jis kitu atveju būtų pasielgęs prievarta, dabar jis galvoja apie mane kitaip.

Pirmiausia, jo akyse pasirodžiau silpna. Neturėjusi intymių santykių, jis vis dar gali man nuolatos grasinti. Jis žino, jog to bijau.

Antra, nusprendžiau jam nesipriešinti. Na, bent jau bandysiu.

Taip pat sužinojau, jog Tristano tėvas yra vienas turtingiausių žmonių Niujorke, todėl ir buvo girdėta Tristano pavardė, dėl tėvo. Jis pardavinėja prabangius automobilius, kurie kai kada kainuoja virš milijono. Štai kodėl Tristanas yra išlepęs vaikėzas, turintis tokį erdvų namą. Nors tikriausiai kažkuo užsiima ir jis, ar taip bent jau atrodo. Dėl šunų lauke jis nemelavo, du jų mačiau per langą, tik trečio nepastebėjau.
Kad ir kaip bebūtų, namas atrodo, jog yra miške. Už aukštos tvoros matyti medžiai. Daugiau sumautai nieko.

Beje, yra 14 laiptelių norint nulipti į šį rūsį. Skaičiavau juos kol tas šunsnukis tempė mane čia.

***
Praėjo lygiai 8 dienos kaip aš čia įkalinta. Eilinė nuobodi diena. Jau trečia para nemačiau Tristano. Tas buvo džiugu, nes nemėgau matyti jo snukio. Mane prižiūrėjo vienas Tristano sargybinių. Na koks ten prižiūrėjimas, jis atnešdavo man maisto, o vėliau išnešdavo indus.

Turėjau visą dieną veikti ką noriu. Taip pat galėjau matuotis prabangius rūbus, kuriuos man nupirko Tristanas. Sakiau, jog tiks rūbai ir iš paprastų parduotuvių, bet jis grįžo su ,,chanel", ,,gucci'' ,,Calvin Klein" ir panašių prekių ženklų rūbais. Oh tiesa, jis mane palepino nupirkdamas mažą kaktusą. Tikra laime, tiesa?

Visą šį laiką buvau tyli ir klausanti mergaitė. Ir ką galiu pasakyt, man atsibodo vaidinti pilka pelyte. Galvoje buvo labai daug planų kaip nužudyti Tristaną. Tik nebuvau užtikrinta, kad galėčiau nužudyti žmogų.

Pasigirdo durų rakinimas. Tikriausiai tasai apsauginis, tik nežinojau ko jam reikia, kadangi vakarienė jau buvo. Pasisukau į duris, bet išvydau ne tai, ko tikėjausi.

Tristanas.

- Oopa, sveika katyte, - nusijuokė Tristanas griūdamas į mano lovą. Pirmą kartą matau jį girtą.

- Tu gėrei?

- Neaa. Aš po kekšių ir kokso..

Susiraukiu dar labiau juo pasišlykštėdama.

- Nesiraukyt... Juokavau. Juokelis. Pagauni? - Tristanas paėmė mano ranką ir ją paglostė. - Ar galiu miegoti pas tave?

- Ne, turi savo kambarį, - patraukiu ranką ir užverčiu žurnalą, nes spėju artimuoju metu jo nepaskaitysiu.

- Nuspręsta. Miegosiu čia. Padėk man nusirengti, labai pavargau, - Tristanas užsimerkė.

- Galiu tave nuvesti į tavo kambarį..

- Oh, Matilda. Žinai, tu labai graži. Tikrai.

- Gerai, gražuoli, einam į tavo kambarėlį, - pasodinu jį lovoje.

- Na gerai. Noriu į savo lovą. Ar padėsi man nueiti? - Tristanas pasilenkė prie mano veido atsidusdamas. Užuodžiau alkoholį.

- Žinoma, - praktiškai vilkau jo sunkų kūnų į kambarį. Jis buvo apkabinęs mane per pečius, tačiau sunkiai dėjo žingsnius.

Kai sunkiai nuverčiau jį į lovą, vyras dar paprašė jam padėti nusirengti ir užsimerkė sunkiai besėdėdamas. Nuvilkau jo tamsų švarką, o akys trumpam užkliuvo už ginklo, esančio už diržo. Tada Tristanas atsigulė.

- Tau nuimti kojinės? - atsidusau kai nuėmiau jo batus ir padėjau prie durų.

- Alio? Tristanai? - pajudinu jo koją, bet jokio atsako nebuvo.

Akys nusileido į ginklą. Tai šansas.

- Tristanai? - sukuždu pasilenkusi prie jo veido. Paglostau skruostą, kuris buvo išmurzintas kažkokiais juodais dažais. Jis turėjo kokios savaitės trukmės barzdelę, tad jutau trumpus plaukelius.

Švelniai pakišu ranką prie jo kelnių diržo. Ištraukiu pistoletą ir iššokus iš lovos nusitaikau į Tristaną. Užtaisau ginklą ir atsitraukiu, jog jis tikrai negalėtų nieko padaryti.

- Matilda, apsikabink mane, - Tristanas suniurzgėjo apieškodamas lovą ranka, tačiau ten nieko nebuvo. Jis prasimerkė didžiai mane išgąsdindamas.

- Matilda... Tai ginklas. Prašau, nuleisk jį.., - Tristanas staigiai pakilo, o aš dėjau žingsnį atgal.

- Neeik arčiau, arba šausiu. Duok mašinos raktelius, - jutau sunkų metalą rankose, o rankos vos vos sudrebėjo. Nenoriu jo nušauti.

- Matilda.. Aš tik...

- Mašinos raktelius!

Jis taip greitai puolė ant manęs, jog išsigandusi užsimerkiau ir nuspaudžiau gaiduką.

Kitas dalykas ką išgirstu yra Tristano garsus juokas.

- Pelytė įkliuvo į spąstus. Ginklas neturi šovinių, o aš visai negirtas, - galiausiai paaiškino Tristanas, pamatęs mano sumišusį veidą.

Pažiūrėjau ar tai tiesa. Jis nemeluoja, pistolete nebuvo nei vienos kulkos. Išmečiau jį iš rankų.

- Tikrai apmaudu, jog tavo planas neišdegė, - Tristanas priėjo prie manęs ir paglostė skruostą. Nusukau akis.

Jis visada lenkia mane vienu žingsniu.

- Žinai ką? - vyras pasilenkė man prie ausies.

- Nu, nustebink, - sumurmu traukdamasi atgal.

- Supratau, jog buvau tau per geras. O atgal jokios naudos negavau, - žodžiai lyg perspėjimas pasklido per mano vos drebantį kūną.

- Tristanai.., - lėtai atsitraukiu stebėdama kaip jis užrakina duris ir raktą įsimeta į džinsų galinę kišenę.

- Manau atėjo metas atimti tą vienintelį dalyką, kurį taip stipriai saugai.., - Tristanas nusiėmė kaklaraištį nuo kaklo, kol ėjo link manęs.

- Man menstruacijos, - sumurmu priversdama jį pakelti antakį ir sustoti.

- Tikrai? Kelinta diena?

- 3, - sukuždu, nes jo veidas buvo keliais centimetrais nuo manęs. Tada lėtai nuleidau akis, kadangi Tristano žvilgsnis ir taip kaitino mane.

- O kas jei aš patikrinsiu? - vaikinas timptelėjo mano treninginių kelnių raištelius.

- Tikrink, tik paskubėk, nes tai tikrai nemalonu, - pradėjau mautis kelnes, bet šiltos rankos mane sustabdė.

- Nereikia, tikiu, - jis užmovė atgal mano kelnes ir užrišo raištukus.

- Ar galėčiau kada paskambint mamai? - sukuždu pakeldama į jį akis.

- Ne, - tvirtai pasakė atsisėsdamas ant lovos.

- Prašau.. Neįsivaizduoju kaip ji kenčia, nežinodama kur esu. Labai prašau, - jau gal 5 kartą bandau jo maldauti dėl to skambučio.

- Klaupkis.

- Ką? - sutrikau.

- Ką sakiau! Klaupiesi ir mane pamalonini savo mažu liežuviu! - jis parodo žvilgsniu į grindis, prie savo kelių. - Nenorėk, kad atsistočiau.