Panelė verta milijono//lt

33

Tačiau jį mylėjau. Kad ir koks jis bebūtų, aš mylėjau Tristaną.

- Mes pora. Tik šiek tiek nesutapo nuomonės ir...

- Ne jūsų klausiau. Panele, ar viskas gerai? - nutraukė apsauginis Tristaną ir vėl į mane atsisuko.

Visų žvilgsniai buvo manyje, atrodo jutau, kaip jie mane degina. Kūną išmušė šioks toks prakaitas, nurijau seiles.

- Taip. Viskas gerai, - iškalenu ir nusišypsau.

Jis patikėjęs linktelėjo ir nužygiavo savais keliais. Tristanas sumokėjo už suknelę ir mes išėjome iš parduotuvės, lyg niekur nieko.

- Juk neturėjau to omenį, Matild..

- Užčiaupk savo šlykščią marmūzę, - sumurmu greitu žingsniu nueidama link automobilio.

Abu įsėdome ir vietoje iškart pakvipo įtempta atmosfera. Mačiau ir jutau, jog Tristanas vos valdėsi man netrenkęs ir dar ko nepadaręs. Bet jis buvo viešumoje. Negalėjo nieko įtartino daryti.

- Nenorėjau to pasakyti, - kai išvažiavo iš pagrindinės gatvės, ištarė.

- Nenorėjai?! Tu tai taip akivaizdžiai pasakei, jog negaliu net abejoti! Dar ir parodei!

- Kad ir tai būtų tiesa, kas čia tokio? Gautum nemažus pinigus už seksą su manimi, tau nereiktų net dirbti!

Atsisukau į vaikiną priblokšta. Šiuo metu norėjosi šokti iš važiuojančio automobilio.

- Girdi ką kalbi?! Ar girdi?! Kas tau galva negerai? - laukiu to momento, kol jis pasakys kažką normalaus. Kol kas jis tik blogina situaciją.

- Matilda, aš tave nusipirkau. Tu esi mano. Girdi? Mano. Tai reiškia, jog įsipareigoju tave išlaikyti visą likusį gyvenimą, ir tu nedirbsi kokia prakeikta padavėja, nes nebaigei jokių studijų, - suniurzgėjo, stipriai spausdamas vairą.

- Koks skirtumas, ar pardavėja?! Nenoriu sėdėti tau ant sprando! Užsidirbčiau pati pinigų. Ir dėl Dievo meilės, nežadu kruštis dėl pinigų!

- Ah, sakai nesi kaip tavo mama?

Neišlaikiusi stipriai trenkiau jam, o automobilis sustojo taip staigiai ant stabdžių, jog abu pasvirome į priekį. Vienintelis geras dalykas buvo tas, jog išvažiavome iš miesto ir niekas nemato mūsų cirko. Šis kelias buvo apsuptas miškų. Priekyje turėjo būti miestas, kuriame vyks tasai vakarėlis.

Tristanas iššoko iš mašinos taip greitai, jog per širdį perbėgo tūkstantis blogų emocijų. Nežinojau ko tikėtis, o tai gąsdino dar labiau. Tačiau pyktis vis dar tekėjo mano venomis, todėl ryžtingai nužvelgiau jį.

Durelės atidarė dureles ir perliejo mane tokiu žvilgsniu, lyg ruoštųsi nužudymui. Vos vos atsitraukiau kiek galėjau, o Tristanas sugriebė mane grubiai už žandikaulio ir atsuko į save.

- Sėdėk čia ir niekur neeik, aišku?

Nužvelgiu jo piktas akis ir sunkiai nurijau gumulą gerklėje. O jei jis tikrai mane nužudys?

- Ar sukruštai aišku?!

Greit linktelėju.

Man atrodo tuoj sprogsiu nuo emocijų.

- Naudok balsą, katyte, - stipriau suspaudė žandikaulį, priversdamas pajusti skausmą.

Eina jis velniop.

- Aišku, - nepatenkinta sušnypščiu.

- Labai gerai! - užtrenkė stipriai dureles ir išmovė miško link.