Panelė verta milijono//lt

51

Net Tristanas to nežinojo. Nežinojo, jog galiu tapti nebe jo nuosavybė, už kurią jis paklojo visą milojoną. Jei jam būtų kilusi bent menkiausia mintis, jog tai įmanoma, manau, jau būtų kažką dėl to daręs. Jis taip pat tikrai nežinojo, jog po 10 mėnesių, nuo tos dienos, paliksiu jį su vienu rašteliu, kuris sužlugdys jo viltis. Rašteliu, kurį perrašiau mažiausiai 50 kartų, nes nesugebėjau tinkamai sudėlioti žodžių, o jei ir kas nors gaudavosi - ant lapo nukrisdavo ašara. Net galutinis laiško variantas mane nuvylė, bet laiko keitimui neturėjau.

,,Tai nebuvo meilė. Tai niekada nebuvo meilė. Net dedant visas pastangas, aš negaliu paneigti fakto, jog niekinu tave. Galbūt tuo netiki, bet nemylėjau tavęs. Visa tai buvo ilgas gyvenimo žaidimas. Tu žaidei savąjį su manipuliacijomis, o aš savąjį su apsimetinėjimu kvaile. Šiuo metu skaitant šį laišką, aš jau būsiu kitame pasaulio krašte. Prašau negaišk laiko ieškodamas manęs, nes tuos 200 tūkstančius iš tavo sąskaitos, panaudojau tam, jog nerastum manęs. Beje, tu būsimas tėvelis vaiko, kurio tikiuosi niekada nesutiksi. Sudie, mielasis."

Praėjo 8 mėnesiai nuo to laiko, kai parašiau tą laišką, kai jį paskutinį kartą mačiau. Prisiminiau tai, nes kiekviena 15 mėnesio diena man primena tą dieną kai pabėgau. Dabar 15 diena. Balandžio 15.

Būtų kvaila galvoti, jog jis manęs neieško. Šis manęs ieškotų ne tik dėl to, jog esu jo nuosavybė ar, kad sutikau už jo tekėti. Tristanas dėtų pastangas vien tam, jog įrodytų, kad gali mane rasti už 201 tūkstantį.

- Žiūrim dar vieną?

Atsisuku į Ianą, žvelgiantį į mane savo švelniomis mėlynomis akimis. Šis vis dar kramsnojo popkornus.

- Aha, mielai, - nusišypsau vos pasikeldama, jog pasiekčiau pultelį, esantį prie pat kojų.

Tačiau per milžinišką pilvą, tai padaryti be proto sunku.

- Gi paduosiu, gulėk, - greit susivokė Ianas ir jau po keletos sekundžių pultelis buvo mano rankose.

- Būčiau pasiėmusi, bet ačiū, - nusišypsau vaikinui, prie kurio buvau prigludusi nuo ryto iki dabartinio vakaro.

Tad taip ir gyvename 5 mėnesius kartu. Ne mylimieji, tiesiog.. Bendraminčiai, bėgantys nuo skirtingų gyvenimo problemų. Vienas kitam palaikome kompaniją, perkame naujus butus, darome naujus pasus ir lakstome po pasaulio šalis. Pastaruoju metu jis ypač padeda man su nėščios moters problemomis, už ką esu begalo dėkinga. Pagal mūsų sudarytą susitarimą, po dvynukų pagimdymo jis dar pasiliks su manimi 2 ar 3 mėnesius, o tada dings ir lėks savu keliu.

- Gali paduoti šokoladą?

- Pienišką ar juodą? - blondinas atsisėdo lovoje, pasilenkdamas link spintelės.

- Mhmm.., - tyliai suaimanuoju iš skausmo, kai vienas iš dvynukų smarkiai man spyrė. - Pienišką.

- Kuris nerimsta? Futbolininkas Rėjus ar boksinininkas Trėjus? - padavė šokoladą Ianas, o jo švelni oda švelniai susiglaudė su manąja.

- Jų vardai nebus tokie, liaukis, - sukikenu. - Manau, jog Rėjus.

- Galiu pasiklausyt jų?

- Pasiklausyt?

- Na žinai, gi žmonės taip daro.

- Jei tik nori, - nusišypsau pajusdama pieniško šokolado skonį burnoje, kai įsidėjau mažą gabalėlį.

Ianas labai atsargiai ir prilėtintai priglaudė ranką prie manojo pilvo. Tada pridėjo galvą ir užsimerkė.

Pajutau jog vienas iš berniukų lengvai įspyrė. Tai privertė Ianą nusišypsoti.