Panelė verta milijono//lt

11

Ryte prabudau nuo stipraus žadinimo. Pramerkusi akis pastebėjau Tristaną, kuris judino mane, jog atsikelčiau.

- Ko nori? - sumurmu užsiklodama antklodę iki kaklo.

- Turiu svečių, - tarė jis stebėdamas mano akis.

- Tai ką man daryt? - nusižiovauju.

- Klausiu ar nori su jais susipažint. Tai mano draugai, kai kurie jų labiau tavo amžiaus nei mano, tad manau gerai sueitum.

- Tavo draugai? - kilstelėju antakius. Ar jis tokių turi?

- Na taip. Tai nori ar ne, nes jei nenori užkimšiu tavo burną ir pririšiu prie lovos, jog tavęs nebūtų nei kvapo, - sumurmėjo Tristanas.

- Noriu, - išlipu iš lovos, bet einant per tarpduri jis suėmė man už riešo.

- Taip niekur neeisi, - nužvelgė mane Tristanas.

- Kaip?

- Atrodai kaip kekšė, pabudusi iš mano lovos.

Žodžiai privertė žandikaulį atvipti. Trenkiau jam. Dabar nustebo jis.

- Niekada daugiau manęs taip nevadink, - suurzgiu, bet tikriausiai aš labiau įsižeidžiau nei supykau.

- NE! - surėkiu kai jis prisiartino norėdamas kažką daryt. Per jo akis perbėgo pyktis, nes tai galėjo išgirsti jo draugai, kurių balsai aidėjo per visus namus.

- Ouu, kodėl gi ne? - į kambarį įvirto jaunai atrodantys blondinas. Pirmiausia jis nužvelgė mano kojas ir tik tada pažvelgė man į akis.

Žvilgtelėjau į Tristaną, kurio kūnas įsitempė.

- Aš Erikas, o kas tu? - vaikinukas mandagiai paklausė.

- Matilda, sveikas, - šypteliu praeidama pro jį. Užuodžiau stiprius kvepalus.

- Tristaanai, nepasakojai man nieko apie Matildą, - Erikas su Tristanu ėjo link svetainės, o aš pasukau kairėn.

- O kur tu eini? - Erikas atsisuko, tačiau jį stumtelėjo Tristanas ir jie dingo man iš akiračio.

Išsitraukiau iš spintos rūbus. Nusimečiau Tristano marškinius. Užsivilkau tamsius šortus ir ant viršaus užsimetu laisvesnę bliuską. Viską parūpino vyras, laikydamas mane čia. Vonioje nusiprausiu veidą, išsivalau dantis ir pasidažiusi blakstienas atsidusau. Reiks apsimesti, jog viskas gerai, nors įdomu kas būtų jei paerzinčiau Tristaną. Jokios rimtos bausmės, kuriomis jis grasina dar nebuvo. Jis visada daug šneka, bet nieko nedaro.

Nuėjau pas juos į svetainę. Muziką dar girdėjau būdama rūsyje. Daug vaikinų ir dvi merginos. Nors viena jų labiau priminė suaugusią moterį, o ne merginą.

Visų pokalbį nutraukiau pasijusdama kiek nesmagiai. Tristanas griebė man už rankos ir užsivertė ant savęs.

- Tai Matilda, mano gera draugė.

Ah draugė. Žinoma.

- Sveika, Matilda. Aš Džeris, - nusišypsojo tamsių plaukų ir šviesių akių savininkas.

- Aš Suzana, labas, - nejaukiai šyptelėjo kokių 30 metų neturinti moteris.

- Mongu! - prisistatė kinietiškų bruožų turinti mergina. Ji atrodė draugiškiausia.

- Garis, - garsiai atsiraugėjo vyras, o tada užsidengė burną. - Labai atsiprašau.

Visi nusikvatojo susižvalgydami.

- Aš Denisas, - prisivertė nusišypsoti dailus vaikinukas. Vėliau nusisuko atgal į telefoną.

Kitas vaikinas prisistatė vardu Eimantu. Nežinau kodėl, bet atrodė, jog jam nepatikau.