Panelė verta milijono//lt

35

Nežinau, kas su manimi negerai. Nežinau ką sakyti. Ar dar bandyti nuslėpti. Aš.. Nebežinau.

Buvau per daug pasimetusi.

- Matilda, prašau, pasakyk, - paprašė švelniai švelniai, širdį glostančiu balsu.

- Buvai su kita moterimi klube? - tyliai ištariu.

- Ką? - jis suraukė antakius.

- O gal ją dulkinai? - ištariu pilna skausmo, bet tvirta.

- Iš kur visa tai ištraukei, Matilda? - visiškai pasimetęs jis paleido mane iš savo glėbio.

- Ant tavo baltų marškinių buvo rožinis lūpdažis. Aš buvau su raudonu, tad tai tikrai ne manasis, Tristanai, - skeliu be jausmų.

- Ant kurių? Kur klube dėvėjau?

Lėtai linkteliu, nusukdama nuo jo akis.

Galbūt nereikėjo nieko sakyti. Apsimesti, jog viskas gerai. Iš tikro, kokio velnio prakalbau?

Tristanas paliko mane vieną ant grindų, o tada grįžo nešinas baltais marškiniais. Pritūpė ir apžiūrėjo marškinius, rasdamas tą lūpdažio dėmę, apie kurią kalbėjau.

- Prisiekiu Dievu, Matilda. Aš neįsivaizduoju, kaip.. Nors palauk, - jis trumpam sustojo kalbėti, galvoje kažką mąstydamas. Kokį melą.

Ašarų jau nebebuvo. Tik sukau galvą kaip viskas bus po šito įvykio.

- Viena moteris.. Ar mergina. Atsitrenkė į mane kai nešiau dvi stiklines prie draugų stalo.

- Ar bent suvoki, kaip neįtikinamai tai skamba? - ramiai kalbu.

- Matilda, aš suknistai nemeluoju, - jis norėjo mane apkabinti, o aš pakėliau ranką norėdama jam trenkti.

Tada greitai ją nuleidau, suvokdama ko ką tik vos nepadariau.

Dieve..

- Matilda.., - nors ir priešinausi, jis apkabino mane per prievartą. Žymiai stipriau, nei prieš tai.

- Tu meluoji.., - vis dar ramiai kalbu, iš ko verkti net nebuvo.

- Ne. Tikrai ne. Duodu nukirst galvą, jog nemeluoju. Galbūt taip atrodo, bet aš tikrai nedulkinau jokios kitos moters. Nešokau su kita, Matilda. Vengiau net žiūrėti į kitas. Gali paklaust Adamo, jis beveik visą vakarą buvo šalia..

Nežinojau ar juo tikėti, bet žinojau, jog šitai būtų paskutinis lašas. Ir nors jį tikrai mačiau beveik visą laiką su Adamu, šiek tiek abejojau.

- Man jam paskambinti ir paklausti? - jis vis kalbėjo.

Galbūt reaguoju per daug rimtai. Juk nei užtikau jo, nei girdėjau, nei mačiau su kita. Tai tik lūpdažio žymė, tiesa?

- Atsiprašau, - drebančiu balsu ištariu. - Mane tik viskas labai vargina. Šita meilė.. Viskas vyksta labai greitai. Ir lėtai tuo pačiu metu. Aš.. Aš nežinau. Aš nežinau ką man daryti, ką galvoti ir.. Aš tikrai myliu tave.. O mintis, jog buvai su kita tą pačią dieną, kai prisipažinai meilėje, man neduoda ramybės. Per daug apie viską galvoju, ir man jau tuoj smegenis iškeps, - tyliai sukikenu, puikiai suprasdama, kad juokas čia visiškai ne į temą ir tikrai nepadės.

- Niekas ir nesakė, kad bus lengva. Ir aš atsiprašau dėl visko ką padariau. Dėl nervų, kurių nelaikau. Bet aš noriu tavęs. Ir niekada nenustosiu norėti. Gerai? Nepaleisiu tavęs. Niekada tavęs nepaleisiu, - sukuždėjo į ausį, vis dar glostydamas mano nugarą.

- Prižadi?

- Prižadu, - įtikino mane iki galo, jog tikrai prisigalvojau nebūtų dalykų.

Prasėdėjome ant grindų gal 10 minučių. Visą šį laiką tylėjome. Abu nurimome nuo visų audrų. O gal labiau nuo mano audrų.