Panelė verta milijono//lt

29

Nors galvojau bus ašarų upeliai, nubėgo vos viena ašara. Buvau rami ir man nelabai reikėjo Tristano apkabinimo.

- Nu paleisk, - suzyziu jusdama jo visą šilumą perduodamą man.

Jis atsuko mano veidą į savąjį ir švelniai pabučiavo tą vietą, kur riedėjo ašara.

- Tu parodei vidurinį pirštą farui, - priminė.

- Vis tiek nematė, - sumurmu nuleisdama žvilgsnį į mano ir Tristano rankas, kurias jis sujungė.

Kūną išpylė karštis, nes atrodo Tristanas, labai jau prisispaudė. Įkvėpiau daugiau oro ir vos vos šyptelėjau kai šis pradėjo bučiuoti mano veidą.

- Na, eime?

- Kur? - pasitaisau suknelės galą.

- Na, ten, - žvilgsniu parodė į priešais esantį, šviesų ir prabangų viešbutį, prie kurio dar buvo žmonių.

- Tai apie šitą kalbėjai, - sukuždu paglostydama jo ranką.

- Jo, lyg ir, katyte.

- Kodėl taip staiga manimi pasitiki? - sukuždu pakeldama akis į jį.

- Ten dirba mano draugas. Tiksliau, jis tą viešbutį valdo. Jei kas pasisuks ne taip.., - sukuždėjo prie ausies ir švelniai pabučiavo tą vietą.

- Aš vis tiek viską išspręsiu, - po minutėlės tylos, kol lėtai mane glamonėjo, tarė.

Ir karštai atsiduso man į kaklą, nuo ko spėju ta vieta net sušlapo. Giliai įkvėpdama pasukau galvą į šoną, o Tristanas paglostė mano raktikaulį pirštais. Jo širdis smarkiai įsisiautėjo, kol piešiau nageliais aplink vaikino bambą.

Jo niekada negana.

- Gana, mato žmonės, - kiek pasijudinu, jį nustumdama.

- Ar pratęsim? - atsistojo duodamas man ranką ir nusišypsodamas.

- Nėr ko tęst, zuiki, - uždarau dureles po savęs ir šyptelėju vaikinui.

- Kaip tik pasakysi, - supynė mūsų pirštus.

Visą laiką šypsojausi, kol ėjome ten, kur mane vedėsi Tristanas. Žmonėms kiek matau buvo į mus nusispjauti. Su niekuo net neužmezgiau akių kontakto, kol pasiekėme liftą. Teko kilti aukštyn su pagyvenusia moterimi. Kuri, atrodo, lyg pyktų ant mūsų ir keršytų gąsdinančiu žvilgsniu. 10 aukštas. Ties 12 išlipo toji senė.  15. 17-tame įlipo bent 5 asmenys. Kelias ilgas, labai jau daug žmonių. 25. Galiausiai sustojome ties 29. Neįsivaizduoju, kur mes einame, bet nieko ir neklausinėju.

Netrukus jau buvome viename iš viešbučio kambarių. Jau einant link čia, visur buvo prabangu, bet įėjus į kambarį, man net pakilo antakiai į viršų.

Tokioje švarioje, prabangioje ir malonioje vietoje nesu buvusi.. Net pas Tristaną nėra taip gražu. Visur dominavo tamsios spalvos, pagrinde juoda ir pilka. Sienos visiškai juodos, ant jų kabėjo paveikslai, toliau plačiaekranis televizorius. Buvo ganėtinai daug augalų, kurie pridėjo šlakelio jaukumo. Net neužteko žodžio ,,gražu" visa tai apibūdinti. Buvo geriau.

- Čia žiauriai. Žiauriai gražu, - nusišypsau nusimesdama nuo pečių megztinį, vis dar viską apžiūrėdama.

- Visai.. Neblogai, - jis nejaukiai sukikeno, o aš atsisukau į jį.

Galbūt tik man vienai čia kažkas ,,vau"?

- Neblogai? Čia nuostabu.

Pastebėjau, jog Tristanas kažkoks susijaudinęs. Stovėjo įsitempęs, lyg nerasdamos veiklos ar vietos. Man nekaltai šyptelėjo. Tada priėjo ir apkabino iš nugaros savo šiltomis rankomis per liemenį.