Atskiri pasauliai TĘSIAMA

43 Skyrius

Teritorija buvo užtverta aukšta gyvatvore, aplink rožių gėlynai, netoliese bėgantis fontanas. Slepiausi už kiekvieno krūmo, nes buvau prieš pat namo langus, bandžiau rasti išėjimą, bet sekėsi labai prastai. Jaučiau didžiulę panieką, baimę, viskas atrodo ėmė spausti iš visų pusių. Per baimę žymiai labiau jaučiau kaip gelia koja, skauda kėlėną ir čiurną. Staiga pasukau į dešinę ir išlindusi į tą patį kelią pro kurį atėjau, radau vilties, kai staiga pamačiusi Marko mašiną, apie nieką negalvodama įlipau į ją ir užtrenkusi dureles, atsidusau.

Staigiai pagriebiau telefoną ir surinkusi Marko numerį ėmiau skambinti. Norejau nešdintis iš čia.
Jis ilgai netrukus, atsiliepė.
-Gal gali grįžti namo, Aretas susižeidė koją, manau tai gali būti rimta. - pasakiau pirmą mintį, kuri šovė į galvą.
-Tuoj busiu. - tik tarus Markui, padėjo ragelį.
Netrukus iš namo išėjo Markas ir Izolina. Jie dar kelias minutes kalbėjo, kai Markui įlipus į mašiną, pajudėjome iš kiemo lauk. Marko mašinos galiniai langai buvo tamsinti todėl jaučiausi kiek saugiau.
-Viskas gerai? - po ilgo kelio tylos, paklausė Markas.
-Žiūrint kuria prasme?
-Dokumentus radai? - sutriko.
-Ak... Taip.

O aš dar buvau naivi ir galvojau, jog jam rūpi ar man viskas gerai, ar aš sveika.
Daugiau Markas tylėjo iki pat namų, kai sustoję kieme, atidarė dureles lipti lauk. Iškėliau kojas ir sunkiai atsistojusi ant žemės, bandžiau parodyti, jog man viskas gerai.

Staiga Markas pagriebė dokumentus, juos peržiūrėjo ir numetęs ant mašinos stogo stipriai mane apkabino.
-Mes tokia gera komanda! - sušuko plačiai nusišypsodamas. - Man atrodo reiks dažniau su tavimi nuveikti kažką ekstremalaus.-trykšdamas laime pridūrė.
-Manai?
-Esu tuo įsitikinęs visų šimtu procentų, jei galėčiau dabar tave pabučiuočiau. -švelniai sugriebęs delnais už dviejų skruostų tarė, kai netrukus paleidęs juos, pagriebė dokumentų krūvą ir nuėjo namo link.

Jaučiau didelį skausmą kojoje, kai bandant paeiti man sekėsi iš ties tragiškai.

Marko POV

Nesitikėjau, kad Lora atliks savo darbą taip tyliai ir be menkiausio įtarimo. Rizika didelė, kad kažkas apkaltins už dokumentų vagystę, bet įrodymus, jog Izolina man pakišo suklastotus dokumentus aš turiu ir pamoką gavau visam gyvenimui. Eidamas link namo įėjimo atsisukau pažiūrėti kur Lora taip ilgai nepareina ir pamačiau ją keistai besielgiančią. Ji ėjo raiša link manęs, keistai valdydama vieną iš kojų. Staigiai įėjęs į namą dokumentų krūvą padėjau ant spintelės ir ristele nubėgau link jos.

-Kodėl nesakei, jog susižeidei koją? - pykau už tai.
-Maniau pati galėsiu paeiti, tai tik sutrenkimas. - ramiai pasakė ji.
Neklausiau jos, kai pakėlęs ant rankų nunešiau į namo vidų. Jaučiau kaltę dėl to ir norėjau padaryti viską, kad atsilyginčiau už tai, todėl iškviečiau šeimos daktarą ir nunešęs ją į jos kambarį, paguldžiau į lovą. Atšaukiau visus dienos vizitus ir pasilikau su ja.