Kas nutinka, kai susiduria du visiškai skirtingi pasauliai? Jie sustoja sukęsi?
Visiška griūtis, katastrofa ar nuotykiai bei ramybė? Kas iš tiesų įvyksta?
Tai Lora , mergina, kuri gyveno Šarlotėje, Šiaurės Karolinoje, kartu su mama. Mergina mėgo nu...
-Norėsi gal ką užkąsti? - nutipendama į virtuvę klausė sesuo. -Ne... - vis dar žvalgydamasi nutęsiau. -Tai gal kavos ar arbatos? - rišdamasi plaukus į uodegą, vis klausinėjo.
Papurčiusi galvą negalėjau atsipeikėti po to ką mačiau ir kur buvau iš tiesų.
-Lora. - išgirdau tylų sesers juoką. - Tu manęs visai negirdi. -Atsiprašau... Man viskas taip keista. - nuleidau akis. -Viskas gerai, suprantu tave. Turiu labai daug ką tau papasakoti. -Pasakok... - nekantraudama tariau. -Ne...ne...ne...Dabar einam parodysiu tavo kambarį. - pagriebdama sudrėkusią mano ranką nusivedė į antrą aukštą.
Čia iš viršaus, apačia atrodė dar įspūdingiau. Nedidelėje erdvėje stovėjo du foteliukai, knygų lentyna ir gan didelė, išsiplėtusi gėlė. Vėliau sekė neilgas koridorius, kuris iš abiejų pusių turėjo po vienas duris ir priešais dar vienas . -Tavo čia. - pravėrė dešinėje esančias duris. -Priešais mūsų kambarys, o koridoriaus gale, vonia. - aiškino, vis mosikuodama rankomis.
-Ačiū. Nežinau ką be tavęs daryčiau. - neiškentusi apkabinau ją. -Visada tau padėčiau, nes esi man pati brangiausia. - paglostydama nugarą, atsitraukė ir pravėrusi mano kambario duris, įjungė šviesą.
-Na jis mažas ir kiek netvarkingas, bet... -Jis nuostabus. - nužvelgusi kambarį, nutraukiau ją ir tuoj išsišiepiau. Viktorijos veide greitai atsirado šypsena, kai pagriebdama nuo lovos neriniuotą megstinį, pakabino prie kitų drabužių, kurie tiesiog kabėjo ant vamzdžio, pritvirtinto prie sienos. Virš lovos kabėjo nuostabus paveikslas, plati lova, staliukas ir stalinė lempa. Kambaryje buvo stoglangis ir paprastas langas, prie kurio priėjus galėjau matyti aktyvų eismą vienoje Niujorko gatvių. Man čia patiko, atrodė geriau ir negalėjo būti.
Ups! Tento obrázek porušuje naše pokyny k obsahu. Před publikováním ho, prosím, buď odstraň, nebo nahraď jiným.
-Tau tikrai patinka? - šiltai šypteldama, sukryžiavo rankas virš krūtinės sesuo. -Tu net neįsivaizduoji, kaip patinka...-apsisukusi, nugara kritau į lovą. -Einu į apačią paprašysiu, kad Trojus atneštų tavo daiktus. Linktelėjusi jai, bandžiau susigaudyti visame kame. "Ar aš tikrai gerai elgiuosi, kad išvažiavau iš namų?" - vis mąsčiau.
Buvo keista, kad nebematau mamos, tėčio, Osteno ir Ročelės, o Trojus bei Viktorija man labai malonūs. Aplinka tvarkinga ir atimanti kvapą. Gulėjau lovoje ir tai man pasirodė visiškas laiko gaišimas, naujoje aplinkoje." Kur jie tiek užtruko? "-su ta mintimi išlipau iš lovos ir išėjusi iš kambario, patraukiau link laiptų.
-Vik... - tik tarusi nustojau, nes pamačiau juos besibučiuojančius viduryje virtuvės. Tikrai pasigailėjau, kad čia atėjau, nes tuoj abiejų žvilgsniai pakrypo į mane. Nebestovėjau čia, kai apsisukusi, grįžau į savo kambarį.
Ir ką aš čia veikiu? Juk tai jų gyvenimas, dabar maišysiuosi jiems, lyg kokia šmėkla ir neleisiu ramiai gyventi. Gal teks pradėti slėptis, o gal ims mažiau meilintis šalia vienas kito? Tuoj už durų išgirdau žingsnius, kai mano durims prasivėrus, pasirodė kiti du šio buto gyventojai.
Trojus atnešė mano daiktus ir padėjęs juos ant lovos, atsistojo šalia Viktorijos ir apkabinęs ją per liemenį, pakštelėjo į kaktą ir atsisuko į mane. Sutrikusi žvelgiau į juos. -Labanakt.-taręs Trojus, net nelaukė mano atsakymo ir tuoj dingo už durų.
-Mes tik norėjom parodyti, kad neprivalai slapstytis. Mums nėra nejauku ar panašiai, visi esam suaugę žmonės ir suprantam vienas kitą. - priėjusi, pagriebė man už rankų ir ėmusi kalbėti, tikėjosi supratimo. -Supratau. - linktelėjau.
Sesuo paleido mano rankas ir prisėdusi ant lovos, patapšnojo delnų, kad atsisėsčiau šalia. -Turiu tau tiek daug pasakyti.. Net nežinau nuo ko pradėti.
-Visų pirma aš turiu klausimą. Sesuo, pakėlė akis į mane. -Kam tau tiek daug pyragaičių?
Viktorija šyptelėjo. -Rytoj bus rengiamas lapdaros vakaras, paremti negalią turinčius vaikus. Susirinks daug įtakingų žmonių, todėl ir pyragaičiai turi būti patys skaniausi, o kol kas už Lauros, nieko skaniau nesu ragavusi. - trindama kelnių medžiagą, įsitempusi kalbėjo. -Aš irgi turėsiu dalyvauti? -T... Taip... - pasimetusi pakėlė akis ir įsmeigusi jas į mane, privertė pasijausti nepatogiai. - Nežinau ar išeis tau surasti darbą taip greitai, bet aš pasistengsiu, kad bent pradžiai būtum šalia manęs. -Ačiū.
-Rankšluosčiai vonioje, virš skalbyklės, einu ilsėtis, rytoj iš ryto eisim į miestą, galėsiu kažką nupirkti, gal rasim suknelę labdaros vakarui. -Ačiū... Ačiū... Ačiū... Tu tokia gera. - jai atsistojus, apkabinau ją. -Bijau, kad greitai galiu nuvilti... - jaučiau, kaip jį įsikniaubia man į petį. -Tikrai ne. Kai tik priprasiu, pati susirasiu darbą ir kur gyventi... -Ne.-nutraukė mane,griežtai atsisukdama. - Čia ne Šarlotė. Tokias naivias mergaites greitai pastebi, o ir šiaip butų kainos kosminės, todėl negalvok, kad viskas yra ir bus taip lengva, kaip dabar. - susiraukusi pakalbėjo ir apsisukusi išėjo, trenkdama durimis.
Likau pasimetusi ir kaip niekad vieniša. Tai vieta, kurios nepažįstu, o dar sesers šiurkštumas... Pagriebiau telefoną ir paspaudusi tėčio vardą, laukiau, kol išgirsiu jo balsą, bet jis neatsiliepė, kai tuoj padėjus telefoną ant spintelės, gavau skambutį.
-Viskas gerai? - uždusęs tėčio balsas pasigirdo kitoje ragelio pusėje. -Taip, jau esu Niujorke, pas Viktoriją namuose, tik norėjau išgirsti tavo balsą... -Mano uogele... - atsiduso. - Žinau, kad viskas bus gerai, bet ne iš karto. -Man viskas gerai, tėti.-bandžiau apsimesti,todėl tariau linksmiau. -Tu labai bloga melagė, labai... Susipykai su seserimi? -Turbūt nuovargis daro savo. - pasiteisinau. -Nesipykit. Jūs man reikalingos abi. Perduok Viktorijai linkėjimus, eik ilsėkis ir tu. - iš jo greitų ir šokinėjančių sakinių, supratau, kad jis kažkuo užsiėmęs.
Staiga išgirdau kalenimo garsą, kai tuoj pasigirdo ir gręžimas.
-Tėti! - šaukiau. Niekas neatsakė. - Teeet! -Atsiprašau, tiesiog labai apsikrovęs darbais. - pasimetęs tarė. -Gerai, palieku tave, bet nueik pas mamą... Gerai?
Vėl išgirdau kaltuvo garsą. -Ar nueisi?! -Taip!Taip! Nueisiu. - šūktelėjo iš toliau. - Myliu, paskambink, kai galėsi.
Padėjau ragelį ir mestelėjusi telefoną į lovą, jaučiausi dar prasčiau. Toks jausmas, kad visi turi svarbesnių darbų už mane. Nežinau, kas mano galvoje tai sakė, bet jaučiausi nereikalinga. Nuovargis ir dėmesio stoka, visiška sumaištis galvoje... Atsistojau iš lovos ir tyliai pravėrusi kambario duris, nutipenau minkšto grindinio, koridoriumi link vonios. Susiradau rankšluostį, kai greitai palindusi po dušu, pagaliau pajutau šiltą vandenį. Tai buvo taip malonu, kad net nesinorėjo lipti lauk... Šiltas vanduo bėgo kūnų, kai staiga krūptelėjusi nuo beldimo į duris, prisidengiau krūtinę.
-Tu greit? - netrukus išgirdau tylų Trojaus balsą. -Taip. Tuoj išeisiu. - žymiai per daug sutrikusi, virpančiu balsu tariau ir paskutinį kartą šiltu vandeniu nusišliejusi kūną, susisukau šlapius plaukus į rankšluostį,o kitą apsukusi aplink liemenį ir krūtinę, susirinkau rūbus ir išėjau iš vonios.
Koridoriuje nieko nebuvo, kai tik įėjus į savo kambarį, galėjau girdėti užsitrenkiančias vonios duris. Apsimoviau laisvesnę maikutę ir išjungusi šviesą, priguliau į lovą. Atrodo po dušo mintys tapo švaresnės, kai paskleidusi plaukus ant pagalvės, atsisukau į lango pusę ir stebėjau priešais esančių žmonių gyvenimus. Žybsinčios šviesos, patalpose ir tie garsai. Net pro uždarytą langą, galėjau girdėti, kiekviena greitosios sireną, ar garsius mašinų variklius.
Vis galvojau apie mamą ir negalėjau užmigti. Ar jai viskas gerai? Ar ji namuose? Ar jai nieko netrūksta? Vis dar nežinau ar Niujorkas buvo geras sprendimas...
_________________________________ Jei patiko, vote ⭐
