Atskiri pasauliai TĘSIAMA

3 Skyrius

Įlėkusi į savo kambarį, trenkiau durimis ir kritusi į lovą, bandžiau nepravirkti. Tos ašaros nebuvo iš liūdėsio, jos labiau asocijavosi su pykčiu. Ašaros iš pykčio? Taip... 

Staigiai pagriebiau telefoną ir paspaudus skambinti Ostenui, laukiau kol erzinantis pypsėjimas liausis.

-Taip? - nervingai atsiliepė vaikinas.
-Kur esi?
-Namie. - lyg kažką intensyviai veiktų, po pauzės leptelėjo.
-Galim susitikti?
-Aha... Tik dabar aš su draugais, ateik, pažiūrėsim, ką išeis padaryti. Kažkas nutiko?-nenorom pasirūpino.
-Ateisiu, papasakosiu.

Tikėjausi daugiau iš jo, bet gerai ir taip, jau nebesistebiu.

Ostenas tai mano vaikinas, pirmas kurį kažkada turėjau  ir turbūt vienintelis toks. Kodėl? Pamatysit kai susitiksim. Staigiai persimoviau į juodas tampres ir užsimaukšlinusi pilką, didelį džemperį ant viršaus, plaukus susirišau į netvarkingą kuodą, kai prieš išeinant iš namų užsukau į virtuvę, kažko užkąsti, bet šaldytuvas buvo tuštut tuštutėlis, apart mamos nusipirktų vienų iš pigiausių raudono vyno butelių ir keleto sūrio gabalėlių besimėtančių stalčiuje.

-Kur televizoriaus pultelis? - vos apversdama liežuvį, suinkštė sėdėdama ant grindų prieš televizorių.
-Ką nors bent valgei šiandien? - atėjusi arčiau jos, susirūpinusi klausiau.
-Ne. - piktai rėžė mama.
-Tai užsisakyk kažką valgyti, nes dar truputį ir kažin ar pastovėsi ant kojų.-pavarčiau akis maudamasi batus.
-Nevadovauk man! Aš pati žinau ką man daryti. Dink iš akių! - piktai leptelėjusi išsidrėbė ant grindų.
"-Tu tik padedi man apsispręsti." - pagalvojau prieš išeinant iš namų.

Ostenas gyveno vos už kelių namų nuo manęs, todėl už dviejų  minučių, jau buvau prie jo durų. Paspaudusi skambutį, neteko ilgai laukti, kai durys prasivėrė ir pro jas išvydusi netikėtą vaizdą, susiraukiau. Čia stovėjo Osteno mama, o ne jis pats.

-Labas vakaras. - atsipeikėjusi pasisveikinau.
-Sveika, užeik. - pasitraukusi nuo durų, įleido mane.
-Kur Ostenas?
-Apačioje žaidžia kompiuterinius žaidimus su vaikinais. - kiek nepatenkinta atsakė.
Osteno mama buvo labai maloni ir išsimokslinusi moteris. Visada tvarkingai sušukuoti trumpi plaukai ir nepriekaištingai išlyginti rūbai bei dideli auskarai puošdavo ją.
-Ostenai! Pas tave Lora! - sušuko vaikino mama.
-Tuoj... - iš rūsio atsiliepęs jis, liepė palaukti.
-Ateik į svetainę, apačioje gan šalta. - švelniai paliesdama mano ranką, pakvietė į svetainę. Kadangi lauke buvo sutemę, kambarys buvo apšviestas tik stalinės lempos, kambario kampe. Langai buvo užtraukti, veikiantis senas televizorius ir ant sofos sudėti siūlai... Kad mano mama užsiiminėtų tokiais dalykais, turbūt būčiau pati laimingiausia.

-Vis dar dirbi? -prisėsdama ant sofos klausė.
-Taip.
-Šaunuolė. O Osteno, vis dar neišprašau kažkur įsidarbinti, gi negyvens visą gyvenimą iš mano kišenės.-suirzusi guodėsi, Osteno mama,bet vis dar nesijautė drąsiai būdama su manimi.
-Na taip, tikrai turėtų susirasti darbą, visgi jam jau dvidešimt dveji...

Po mano žodžių stojo tyla. Nedrįsau net pajudėti, kai Osteno mama tęsdama šaliko mezgimą, tuoj atsistojo. Pažvelgiau į ją, kai jai ištiesus ranką, tuoj buvau priversta atsistoti. Ji mane apkabino ir prispaudė prie savęs.
-Žinau, kaip tau norisi šilumos tik deja tu jos niekada negausi iš tokio vaikino, kaip Ostenas, o ir tavo mama tau to negali suteikti. Gal bent mano apkabinimas bent kiek sužildys tavo širdelę... - glostydama mano nugarą tyliai kalbėjo Osteno mama.

Jaučiausi nuostabiai tai girdėdama, kai apkabinusi ją, pasilenkiau ir panardinusi galvą jos petyje, bandžiau priimti viską, ką ji davė man. Ji buvo nuostabi ir spinduliuojanti šiluma. Dievinau tą moterį... Taip stovėjome pakankamai ilgai, kai atsiskyrus, vėl prisėdome ant sofos ir nenuleisdamos akių nuo viena kitos šypsojomės. Iš šalies tai turėjo pasirodyti labai beprotiškai kvaila, bet mums tai nerūpėjo.