Atskiri pasauliai TĘSIAMA

8 Skyrius

Staigiai atsidūrusi apačioje, grubiai numečiau dėžę ant grindų, kai jai išskleidus milžinišką garsą, susiraukiau.

-Ką darai?! - suinkštė mama įeidama į namo vidų.
Nusprendžiau ignoruoti ją ir nupėdinusi į virtuvę, ėmiau tepti sumuštinukus.
Kituose kambariuose tvyrojo tyla, kai išgirdusi trakštelėjimą, pakėliau akis. Kadangi virtuvė buvo priešais svetainę atskirame kambaryje, o virtuvė sujungta su koridoriumi, galėjau matyti viską, kas vyko koridoriuje ir dalyje svetainės. Mama tyliai sėlino artyn virtuvės, keistai apžiūrinėdama dėžę padėtą prie durų ir tikėjosi, kad jos nematau.

-Kodėl nieko neatsakei? - kiek sutrikusi įėjo į virtuvę mama.
Negalėjau į ją žiūrėti. Ji tokia panaši į mane. Tie juodi plaukai, didelės, rudos akys ir putlios lūpos... Turbūt būdama keturiasdešimt ketverių, atrodysiu taip pat, kaip ji...
-Ne su siena kalbų! -jos pasimetusi išraiška, tuoj perėjo į piktą ir niekuo nepatenkintą veidą.
-Gerai.-per sukąstus dantis išrėžiau. - Ruošiuosi išvažiuoti. - be jokių emocijų atsakiau ir toliau grįžau prie sumuštinių tepimo.

-Išvažiuoti kur? - domėjosi.
-Pas sesę.
-Kiek laiko?-mamos kūnas įsitempė, o nagais ėmusi tuksenti į stalą parodė susierzinimą.
-Visam.-tardama sustingusi žiūrėjau į ją.
Mama išbalo ir įsikibusi į spintelę, ėmė giliai kvėpuoti. Nesupratau, kas vyksta jos galvoje, kai jai priėjus arčiau, mano kūnas buvo pasiruošęs gintis, bet mama nieko nedarė.

-Tu paliksi mane? - jos lūpa suvirpėjo.
-Taip. Juk kam aš tau reikalinga... - sustojau. - Dėl ko?-pati nusprendžiau jos paklausti.
Mama susiraukė ir pasimetusi atsitraukė.

-Aš niekada nebuvau sakiusi, kad esi man reikalinga. Tu mano dukra, turi būti namuose. - pasimetusi kalbėjo.
-Mama, man jau dvidešimt vieneri, pasiklydai laike? - pamojavau jai prieš akis.
-Ir kas?
Nutolau. Neturėjau ką pasakyti.
-Kas mokės už mokesčius? Kreditai? Iš ko aš valgysiu?! - sušuko mama užsiimdama už galvos.
-Susirasi darbą, juk vien už darbą gali gauti pinigų. Nesergi, esi sveika, turi išsilavinimą, gali dirbti. - plačiai išsišiepusi, atsikandau sumuštinio.

-Tu. Tu! - sugriežė dantimis.
-Aš? - pakėliau vieną antakį.
-Tu niekam tikęs padaras! Dink iš mano namų, kad nematyčiau. - sušuko ji. Mačiau, kaip mamos smilkiniai ėmė tvinkčioti, o rankos susigniaužė į kumščius.
-Mama... Nurimk. Aš tuoj dingsiu.- bandžiau ją nuraminti, bet vis dar išlikau šalta.
-Visada visi nori man pakenkti! Ką padariau jums blogo?! - isteriškai sušuko.
-Ką padarei blogo?! - nustebusi išpūčiau akis. Per kūną perėjo pasibaisėjimo banga.

-Maistas, pinigai, meilė? Elementariausi dalykai. Štai ką padarei mums blogo.
-Prie ko čia meilė? - suprunkštė ji.
-Meilė čia svarbiausia, tik gaila tu nesuprasi...
-Ko nesuprasiu?! - sušukusi ėmė vartyti daiktus ir šluoti viską nuo spintelių.
Stovėjau pasibaisėjusi ir nesupratau, kas jai darosi.
-Nuvažiuosiu į parduotuvę ir nupirksiu maisto, o tu susirasi ką veikti, nusiraminsi. - ramiai tarusi, dar labiau įsiutinau ją.
-Dink! Dink iš mano namų! - šaukė ji lyg nesavu balsu.

Tuoj pagriebiau telefoną, įsimoviau į kedukus ir pagriebusi striukę išėjau iš namų. Jos elgesys, lyg didelis nesuvokiamas reiškinys. Nebandžiau suprasti jos veiksmų, nes dabar tik dar labiau įsitikinau, kad ji nesijaučia kalta, tai, kad viena neturiu savo gyvenimo ir vargstu išlaikydama namą. Jai nesvarbu ko noriu aš ir net nebando keistis, nes juk ji nekalta... Negalėjau apsikęsti, kokia ji išdidi ir kvaila. Taip sakyti apie mamą žema, bet kitaip išsireikšti negalėjau.

Netrukus su autobusu nusigavau iki miesto ir nenoromis rinkau svarbiausius produktus, bandžiau paimti tai, kas turi ilgą galiojimo datą, bet daug produktų kainavo tikrai brangiai. Nepagailėjau pinigų ir nupirkusi du didelius maišus maisto, išleidau du šimtus dvidešimt dolerių. Nešiau sunkiai ir vis suskaustanti nugara, atrodė į kapus greičiau nuvarys.

Po ilgos kelionės į savo rajoną ir maišų tempimo namo, laikrodis rodė vienuoliktą ryto. Sutrikusi nesugebėjau susivokti, kaip tiek ilgai užtrukau, o juk Trojus turėjo atvažiuoti dešimtą. Paspartinusi žingsnį, lekiau namo lyg vėjas, kai prie namų nepastebėjusi įtartinos mašinos, ramiai įėjau į namo vidų.

Vaizdas pribloškė, mama sėdėjo ant grindų ir knaisiojosi po mano daiktus dėžėje. Keletas jų gulėjo ant grindinio.
-Kur pasas?! - paranojiškai sušuko atsisukdama į mane.
Apsižvalgiau aplink ir pakraupau nuo vaizdo, kai prie spintelės rasdama kuprinę, neįtartinai pagriebiau ją. Žinojau, kad joje pasas ir kiti svarbūs dokumentai, todėl su jos tokiu elgesiu bijojau rizikuoti.

-Baik pagaliau reguliuoti mano gyvenimą.-atsipeikėjusi priėjau prie jos ir pagriebusi megztinį, įmečiau į dėžę. Tuoj ėmus rinkti kitus išmėtytus daiktus buvau pačiupta už riešo.
-Tu tikrai mane paliksi? - rimta žvelgė kažkur giliau nei į akis.
-O ką tu siūlai!? - neapsikentusi net vos nepravirkau. - Siūlai likti su tavimi šitame depresija varančiame name ir išprotėti žiūrint į tave? O gal pradėti kartu su tavimi gerti?! - rėžiau viską, kas buvo viduje.
-Tu nesupranti... - nuliūdo ji.
-Tai tu nesupranti. Gerti...Gerti ir tik gerti tau terūpi! Greit nebebus galima susikalbėti.
-Gerai. Ir nereikia man tavęs, nieko nepadedi, esi tik dar didesnė našta. - skundėsi inkšdama mama.
-Gerai... Aš juk nieko nepadedu...- nusivylusi palinkčiojau galvą, kai tą pačią sekundę kažkas pabeldė į duris.

Mama pakėlė akis į mane ir atsistojusi nuo laiptų pasitvarkė plaukus. Nusiėmiau kuprinę ir pastačiusi ją ant spintelės, ramiai atidariau duris. Už durų stovėjo... Ten stovėjo kažkas nežemiško. Nepriekaištingas vaikinas. Aukštas, dailių veido bruožų, vešliais blondiniškais plaukais, kurie buvo idealiai sutvarkyti ir ryškus  atsikišęs žandikaulis, kuris kaip mat įstrigo mano atmintyje .

-Atsiprašau, bet ieškau Loros. Tu Lora? - pasimetęs paklausė.
-Mhm...-tesugebėjau numykti ir ėmusi linkčioti pamiršau, kaip reikia sustoti.
"Susiimk!" - pykau ant savęs.
-Puiku, aš Trojus, Viktorijos vaikinas, malonu susipažinti.-paspaudė man ranką. Jis elgėsi su manimi, kaip su įprastu žmogumi, jam nebuvo keista ar nepatogu, kad aš atrodau tūkstantį kartų paprasčiau nei jis ir jo stulbinanti apranga. Jis dėvėjo stilingas, kiek trumpesnės pilkas kelnes,"Tommy Hilfiger" megztinį, odinę striukę ir baltus kedukus. Ant rankos mačiau prabangų laikrodį, o ant dešinėje esančios kelnių kišenės kabanti grandinė, pridavė jo aprangai išskirtinumo ir įdomesnių detalių.

- Visi tie kelių remontai...-pavartė akis pratęsdamas. - Užtrukau žymiai ilgiau nei tikėjausi. Esu labai pavargęs ir išalkęs. Gal galėčiau numigti, o tada nuvažiuotume pavalgyti ir pasiimti užsakymo. Ką manai? apsižvalgydamas paklausė.
-T... Taip...Žinoma. - vis dar pasimetusi tariau. - Užeik. - pasitraukiau nuo durų.

Vaikinas maloniai šyptelėjęs įėjo į namo vidų, kai susidūręs žvilgsnis su mama, atkreipė tiek Trojaus, tiek mamos dėmesį.
-Čia... - ėmiau kalbėti.
-Rita. -susiraukusi, piktai nužvelgė mane ir savo kerinčia šypsena paspaudė Trojaus ranką.

Mačiau, jog vaikinas jaučiais kiek nejaukiai, todėl turėjau kažką daryti.
-Einam. Galėsi numigti mano kambaryje arba aš galiu vairuoti ir pamiegosi mašinoje. - kažkodėl tai pasakiau.
-Moki vairuoti? - vaikino akys išsiplėtė.
Staigiai palinkčiojau galva.
-Su mano mašina mokėsi?
Net pasimečiau, kaip galėjau ne atkreipti dėmesio į jo mašiną buvusią jam už nugaros .
-O sunku išmokti?
Vaikinas sukrizeno.
-Galėsiu pamokyti, šimtą kartų paprasčiau už mechaninę.- mirktelėjęs jis, apsižvalgė aplink koridorių.

-Čia tavo daiktai? - parodė į vieną dėžę.
-Taip.
Tik man tarus, Trojus staigiai ją išnešė lauk, kai pravėrus duris, kiemo gale mačiau baltą, naujut naujutėlį BMW markės automobilį. Net aiktelėjau ir ėmiau pergyventi. Užkaito delnai ir kūną išmušė šaltas prakaitas, juk jis atrodė lyg katik iš salono, kai užsižiopsojusi mačiau grįžtantį Trojų.

-O kur kiti tavo daiktai? Viršuje? Aš paimsiu. - tik įėjęs į namą, ėmė klausinėti ir rūpintis.
Pasijaučiau labai keistai. Jam rūpi?
-Neturiu.
Trojus sutriko, kai šalia jo atsiradusi mama, privertė gerokai susirūpinti.

_________________________________
Jei patiko vote ⭐