Atskiri pasauliai TĘSIAMA

76 Skyrius

Jaučiau kaip tirpsta kojos, darosi sunku tupėti, kai nebeištvėrusi atsargiai iškišau galvą ir pamačiau Osteną. Man tikrai nesivaidena? Pati nepajausdama ką darau, drąsiai išlindau iš slėptuvės ir atėjau link žmogaus. Jo veidas tamsėjo ir šviesos nuo gatvės vis mažiau apšvietė veidą.
-Lora čia tu? - vos išlemeno.
Išgirdus jo balsą, buvau tikra, jog tai Ostenas.
-Aš.
-Šį kartą tikrai nepatikėsiu. - piktas pradėjo mosikuoti rankomis.

-Tai tikrai aš. - priėjusi paėmiau jam už rankų. Jos buvo drėgnos ir šaltos.

Jis susmeigė į mane akis ir tada pamačiau jo akyse ašaras.
-Čia tikrai tu, aš matau tave. - džiaugėsi jis stipriai spausdamas mane savo glėbyje.
-Kur Ročelė? - nieko nelaukusi staigiai paklausiau.

Jis sutriko ir tuoj pat susiraukęs nusisuko ir ėmė vemti prie namų laiptų, pargriuvo ant žemės ir ėmė springti. Pasukau ji ant šono ir prilaikydama galvą laukiau kol jam pagerės.
Terasoje užsidegė šviesos ir iš namo išėjęs žmogus, artėjo link mūsų.
-Kas atsitiko? - pasigirdo Osteno mamos balsas.
-Manau jis padaugino. - tik ištariau atsisukdama į jo mamą.
Jos veidas persikreipė ir visai nesitikėjo čia manęs pamatyti. Ji rankomis susiėmė sau už krūtinės ir ėmė gaudyti kvapą.
-Einam į vidų. - jos balsas suvirpėjo. Kartu su ja pakėlėme Osteną ir nuvedėme į namo vidų.
-Kai tu išvykai jam visai pavažiavo stogas.. Jis geria diena iš dienos ir leidžiasi į save neaišku ką. Vienintelis vaikas ir taip nusivažiavo...-guodėsi šluostydama jo lūpas iš kišenės ištraukta gelėta nosinaite.

-Palik mus vienus. - Ostenas vos išlemeno. Žodžiai buvo skirti jo mamai.
Osteno mama nuolankiai atsitraukė ir išeidama iš kambario uždarė duris.

-Po tos dienos, kai tu išvažiavai iš Šarlotės viskas nebesiseka. Nebenoriu būti namie, nebenoriu būti su draugais, nebenoriu kalbėtis, nebenoriu bendrauti, noriu tavęs... Tik TAVĘS !-griežtai tarė - Suknistas gyvenimas, kai negali nieko pakeisti, todėl susidėjau su skraidžiojančių padebesiais gauja. Jie vartoja narkotikus ir jaučiasi gerai, nejaučia skausmo ir sielvarto. Jiems į viską nusispjauti, todėl užsikabinau ir aš, kad pamirščiau tave, nors visai to nenorėčiau. Ir štai dabar tu sėdi prieš mane ir vėl mane skaudini, kai bandau tave pamiršti?! - piktas vis inkšdamas kalbėjo.

-Tau manęs nereikėjo niekada anksčiau, tau nebuvau svarbi.
Ostenui nerūpėjo ką sakau, jis toliau tęsė pokalbį.
-Ėmiau vogti iš tėvų, pyktis su draugais, praradau viską, praradau sveika protą, dabar tik ir galvoju iš kur gauti dozę... Iš kur gauti pinigų..-delnu trynė sau pakaušį. - Ir tada Paulos vakarėlyje susitikau su Ročele, ji buvo girta ir nesiorientavo aplinkoje ir tada prie manęs priėjo... - jį ėmė traukti prie miego ir kuo toliau, tuo tyliau girdėjau Osteno balsą..
-Kas priėjo? Sakyk! - judindama jį, bandžiau pažadinti.

-Atstok nuo manęs! Gatvinė šliundra! Kekše! - nustūmęs mane nuo lovos, nusisuko į kitą pusę.
Supratau, jog jis nesiorientuoja aplinkoje.
-Kur Ročelė!? - dar kartą griežtai paklausiau, jis staigiai atsisuko į mane.
Stalinė lempa apšvietė jo veidą. Tos juodos akys ir tas sustingęs kaulėtas kūnas ant lovos stebėjo mane su išgąsčiu, baime, pykčiu, nežinomybe.

-Man reikia Jos! Supratai!?-tapau žvėrimi. - Man reikia jos! Žinau, jog žinai kur ji!
-Nerėk, man skauda galvą, man bloga, aš tau šiandien nieko nepasakysiu. - taręs nusisuko. -Aš tau rytoj paskambinsiu. - dar girdėjau jam sumurmant.

Buvau tikra, jog viską pamirš, bet dabar kalbėti toliau, nėra prasmės. Atsistojau ir išėjau iš jo kambario. Nusileidau laiptais į pirmą aukštą ir sustojau. Įsiklausiau ir iš virtuvės išgirdusi tylų verksmą, patraukiau link jos.

Osteno mama sėdėjo prie stalo, ant jo degė žvakė, ji rankoje laikė rožančių ir melsdamasi verkė.
-Atsiprašau... - pašnibždomis tariau.
Ji pakėlė į mane savo nuverktas akis.
-Tu nieko nepadarei dėl ko turėtum atsiprašyti, kažkur padariau klaidą auklėjime, kažkur suklydau.. - vos girdimai kalbėjo. - Blogi žmonės, blogos aplinkybės... Varge varge... - vis verkė ir įsikniaubusi į rožančių pašnibždomis kažką kalbėjo. - Eik vaikeli, pamiršk jį, gyvenk savo gyvenimą.

Priėjusi stipriai ją apkabinau ir netrukus išėjau. Negalėjau pakelti to skausmo, kuris tvyrojo Osteno namuose. Ėjau gatve link tėčio namų ir verkiau, galvojau apie Ročelę, kur ji dabar, su kuo ji, ar jai viskas gerai, tačiau mano mintys ilgai neliko mano galvoje, nes šalia sustojo mašina.

-Ei gražuole! Gal pavėžėti? - vaikinas šaukė pro atidarytą mašinos langą.
-Ne ačiū. - ramiai tariau ir paspartinau žingsnį.
-Bet dabar vėlu, šalta. - vis kalbino nepažįstamas vaikinas.
-Ne ačiū! - dar kartą pakartojau griežčiau.
-Nenori gražiuoju, bus bloguoju.- jam tarus, pajaučiau grėsmę ir atsisukusi į juos jau mačiau, kaip jis išlipa iš mašinos.

Nieko nelaukiau ir ėmiau bėgti, niekas neberūpėjo, bėgau kiek turėjau jėgų, bet neilgai trukus vaikinas pasivijo mane ir sugriebęs už džemperio kapišono, privertė sustoti.
-Ko čia prikibot? - bandžiau atrodyti rami.
Vaikinas ėmė juoktis. Kitas jo draugas sėdėjęs už vairo tuoj pat privažiavo prie mūsų. Jaučiau kaip jie abu nužiūrinėja mane.
-Iš kur busi? Nesu anksčiau tavęs matęs? - prilindęs labai arti, įkvėpė mano plaukų kvapo.

Tylėjau ir šlykštėjausi. Jaučiau baimę ir bandžiau sugalvoti kaip elgtis. Bėgti toliau negaliu, nes šis labai arti manęs, tačiau nieko net nespėjus padaryti, buvau pakelta į orą ir pradėta nešti link mašinos. Ėmiau draskytis ir šaukti. Bandžiau išsivaduoti.