Atskiri pasauliai TĘSIAMA

4 Skyrius

-Tau reikia manęs tik dėl sekso, o man dėl daug didesnių dalykų, todėl... - atsitraukiau nuo jo. - Ačiū už laiką, kurį skyrei man, už dienas, kai buvau tikrai laiminga, bet aš taip nebenoriu gyventi...
-Ei...baik...aš pasikeisiu. Pažadu. - pajutau Osteno delną, sau ant skruosto.
-Aš išvykstu į Niujorką, todėl nebe susitiksime taip dažnai.
-Aš palauksiu, išklausysiu ir pažadu busiu kitoks. Koks norėtum, kad būčiau? - pagriebęs man už rankos, pasisodino ant lovos.
-Man nereikia, kad būtum kitoks. Esi nuostabus, toks, koks esi, tiesiog...
-Tu tobula. Tavo kūnas, užpakaliukas, krūtinė, tobuli linkiai... Noriu tavęs, supranti?-kalbėjo glostydamas mano šlaunis.

Po jo žodžių tik įsitikinau, kad jam rūpi mano išorė, jam nesvarbu, kas mano viduje. Ostenas tas žmogus, kuriam rūpi jis pats. Jis egoistas ir jam tai visiškai normalus dalykas. O kur aš? Kur mano norai?
-Juk sakiau, kad nesu tam nusiteikusi, bet tu vis tiek su manimi mylėjaisi, nes pats to norėjai. Ar supranti, kad rūpi tik pats sau? Tau vienam buvo malonu... Tai normalu? -pakėliau balsą.
-Lora... Aš pasikeisiu. - vis kartojo Ostenas.
-Mhm... - nervingai palinkčiojau. - Kur buvai anksčiau? Kur buvai visus šešis metus? Gi draugaujam nuo šešiolikos... Pasikeitei? Juk žadėjai pasikeisti daugybę kartų!
-Neprimink. - pavartė akis.
-Sudie. - tik tarusi, atrakinau duris ir išėjusi iš Osteno kambario nebuvau stabdoma.

Vadinasi gerai padariau. Jam nesu tokia svarbi, koks galbūt būtų jis man. Apart sesers, draugai man viskas. Ostenas ir Ročelė... Dėl jų padaryčiau viską,bet dabar... Dabar dėl Osteno imu abejoti. Lauke jau buvo labai tamsu, girdėjosi paukščių čiulbėjimas, o pravažiuojančios mašinos, kėlė nemalonius jausmus. Jaučiausi taip, lyg kažkas mane sektų ir lauktų, kad tik sustočiau ir galėtų  kažkaip pakenkti.

Netrukus grįžau namo. Mama bildėjo virtuvėje, kai be perstojo bėgantis vanduo, privertė nueiti pažiūrėti.
Mama stovėjo prie lango ir iš pačio butelio gėrė vyną, o vanduo kriauklėje bėgo šiaip sau. Staigiai priėjusi užsukau kraną, nes šiuo atveju man tai atrodė, lyg pinigų pylimas į kriauklę.

-Nustok pagaliau! - sušukusi atėmiau butelį iš jos rankų ir net nespėjus sureaguoti, jau pyliau lauk į kriauklę visą butelio turinį.

Mama išbalo kai pasibaisėjusi stvėrė mane už riešo ir kita ranka trenkusi per veidą, dar spėjo sugriebti pustuštį butelį.
-Kas tau negerai?!-sucypė mama. - Aš moku pinigus, o tu išpili! - nesavu balsu rėkė mama.
-Aš taip pat už vandenį moku pinigus! - atkirtau jai.
-Tu nesveika ir iš kur aš tokių vaikų pasigimdžiau? Čia per tėvą! Viskas per jį, jis jumis nustatė prieš mane, aš žinau, tai tėvo kaltė!-isteriškai rėkė mama.

Įsiutis paėmė mane, kai atsidariusi šaldytuvo dureles, vienu kartu pagriebiau keturis vyno butelius ir prie jos akių mečiau ant žemės. Šukės ir raudona spalva padengė visą virtuvės grindinį. Mama atrodė nebe sugebėjo kvėpuoti, kai tik taip supratusi, kokia ji ligonė, nebe sulaikiau ašarų. Taip norėjau normalios mamos, bent dienai, kai ji žengdama per šukes, stvėrė man už kaklo ir prispaudusi prie sienos, net išmušta raudonio nenustojo smaugusi mano gležno kaklo.

Bandžiau jos rankas atplėšti sau nuo kaklo, bet būdama visą dieną nevalgiusi ir normaliai nemiegojusi, visai neturėjau jėgų. Ėmė trūkti oro, spalvos fone ėmė blankti, kai staigiai atlaisvėjęs kaklas, padėjo iš naujo išvysti pasaulį. Staigiai pataikiusi progą, pasprukau pro mamą ir užbėgusi laiptais į savo kambarį, užsirakinau jame ir atsirėmusi į duris, nuslinkau žemyn. Skausmas buvo toks didelis, kad nebe sugebėjau įkvėpti. Ėmiau dusti, o dar tas jausmas viduje...Jaučiau mamos rankas. Negalėjau suprasti, kaip taip ilgai tvėriau su ja. Kodėl?

Verkiau lyg būtų kažkas mirę, bet taip ir jaučiausi viduje. Jei ne per skausmą viduje sustingęs liežuvis, būčiau apgynusi tėtį ir leisčiau būti sumušta, kad tik apie tėtį, mama taip nedrįstų kalbėti, bet man buvo per daug skaudu įsiterpti. Mama nevertina nieko,jai nerūpi likęs pasaulis, kaip tik ji, alkoholis ir jos meilužiai...
"Rytoj viskas bus gerai..." - vis kartojau mintyse, kai atsigulusi į lovą, nebenorėjau nieko. Norėjau užmigti ir nebe pabusti.

Antradienio rytas

Pramerkiau sunkias akis nuo keisto krebždėjimo už sienos. Viršuje tik du kambariai. Mano ir sesers, bet dabar sesers kambarys mamos, o ji juk ten niekada nebūna. Ką čia sugalvojo? Patryniau sutinusias akis ir apsižvalgiusi aplink savo kuklų kambarį, atsikvėpiau. Viskas, kas buvo blogai praėjo. Dar maudė galvą ir dilgčiojo kaklą, bet viskas praeis. Įsispyriau į tapkutes ir atrakinusi duris išėjau lauk. Sustojusi koridoriuje suklusau.

Garsas tikrai sklido iš sesers kambario, kai priėjusi arčiau ir pravėrusi duris, pro jų mažytį plyšelį, mačiau, kaip mama kuičiasi po Viktorijos paliktus rūbus maiše ir ieško ką pasirengti." Tegul... "-pagalvojau. Greit nuėjau į apačią, kai užsidariusi vonioje įlipau į dušą. Vanduo buvo šaltas, bet ir tai didelė prabanga, nes už karštą užmokėti neįstengiau. Vis dar buvo baisu susitikti su mama, todėl greit atsiprausus, ėmiau džiovinti plaukus.

Pasiryškinau sutinusias akis, kad taip nekryptų žvilgsnis į jų putlumą ir nužvelgusi save veidrodyje, vis dar negalėjau atpažinti tos merginos. Juodi plaukai, išblyškusi oda, gležnos rankos ir siauri pečiai. Kažkam tai atrodytų tobulą figūra, bet esu save mačiusi ir geresnėje stadijoje. Pala, o kas čia!? - pamačiusi ryškų raudonį ant kaklo imu apžiūrinėti. Matosi pirštų žymės, todėl greit padengiu kaklą turima pudra ir nenustoju jaudintis. Greit pasprunku iš vonios ir tyliai nupėdinusi į savo kambarį, apsimaunu privalomą darbo aprangą. Žvilgteliu į telefoną ir nustembu pamačiusi, kiek valandų. Jau be kelių minučių dvylika, o man rašė tik Ročelė.

* * *

08:05
-Kur tu?
11:56
-Pramiegojau! Lekiu.

* * *

Ant pečių užsimetusi megztuką, pagriebiu kuprinę ir išlėkusi iš kambario, kad tik nesusitikčiau su mama, apsimaunu vienintelius turimus kedukus ir jau skubu link autobuso stotelės. Spėju. Važiuoju ir jau esu centre. Mano žingsnis spartus, lauke šviečia saulė, kai pravėrus kavinukės duris, keleto žmonių žvilgsniai atsisuka į mane.
-Kur buvai? - prie baro stovinti Ročelė klausia.
-Neklausk. - nuėjusi tiesiai į persirengimo kambarį, nusirengiu nereikalingus rūbus.

Užsirišu prijuostę ir perimu Ročelės darbą.
-Ačiū. - dar jai nueinant padėkoju.
Draugė susirūpinusi šypteli ir dingsta iš už durų.
Žmonių nedaug, kavinukėje tyla, išskyrus lengvą melodiją skambančią fone. Atidirbu savo laiką, kai nusprendusi pasilikti po darbo, padėti Laurai su užsakymu, gaunu pavalgyti. Valgau nejusdama, kas tai ir, kad tai labai skanu, nes esu per daug išalkusi mėgautis ir tai tikrai nėra gerai.

Ročelė pastebi, kad man kažkas ne taip, kai pasivadinusi, nori pasikalbėti labai atvirai.
-Kas vakar nutiko?
-Tarp manęs ir Osteno ar tarp manęs ir mamos?
-Abiejų. Noriu viską žinoti.
Ročelė įdėmiai klausė, o aš pasakojau viską, kaip jaučiausi ir ką? kaip? kur? sakiau ar dariau.

-Su Ostenu išsiskyrėm, na bent aš taip manau. Pati turėjai pamatyti, kaip jis elgiasi, o jei nematei... - nutilau tikėdamasi jos atsakymo.
-Aišku mačiau!-lyg atsipeikėjusi, leptelėjo Ročelė. - Gerai padarei.
Linktelėjau, dar pridėdama kelias smulkmenas apie Osteną.

-O dėl mamos... - nežinojau ar galiu sakyti, juk palaikys mane visiška beprote.
Klausiamai į mane žvelgė draugė.
-Sudaužiau mamos vyno butelius ir ji ėmė mane smaugti... - staigiai išbėrusi lyg žirnius, nusisukau.
Slapčia stebėjau Ročelės išraiškas. Ji nebuvo patenkinta, bet greitai susiprato.
-Na pati žinai, kaip alkoholikams svarbu turėti išgerti, o ypač, kai tavo mama gauna labai mažą bedarbės išmoką. - bandė teisinti mamą.
-Tai tu ją užstoji? Pagal tave aš blogai padariau?! - pikta rėžiau.
-Ne... Tiesiog nereikėjo taip rizikuoti, juk nežinai, kas galėjo nutikti... - Ročelė stebėjosi, kad mama drįso mane smaugti. Ji tuoj apkabino mane ir ilgai stovėjo apkabinusi. 

_________________________________
Jei patiko vote ⭐