Atskiri pasauliai TĘSIAMA

73 Skyrius

Pagriebiau telefoną ir dar kartą pabandžiau paskambinti Ročelei, tačiau jos telefonas buvo išjungtas. Sugniaužiau telefoną rankoje ir ėmiau jausti gan dideli nerimą. Staiga dangus pratrūko ir ėmė verkti už visus metus.

Kol atvažiavome iki mano gyvenamo rajono praėjo dvi valandos. Kupas prieš tai dar sustojo parduotuvėje ir nupirko didelį juodą skėtį, nes lauke pliaupė lietus ir net neatrodė, jog žada nustoti.
-Sustokime dar vienoje vietoje. - pasakius kur važiuoti, sustojome prie mamos namų. Panorau išlipti.

Stovėjau prieš mamos namą ir tvirtai laikydama skėtį rankoje žvelgiau į buvusius namus. Skausmas slėgė krūtinę ir spaudė vidų.
Širdis norėjo žengti žingsnį ir užeiti pas mamą į svečius, ją aplankyti. Bet neišdrįsau. O gal būt nenorėjau patirtį to ką patyriau anksčiau, nebenorėjau sugrįžti į praeitį ir viską pradėti vėl. Mačiau name degančias šviesas, žinojau, kad ji namuose, bet sukaupusi visas jėgas grįžau į mašiną ir liepiau važiuoti link tėčio namų.

Kelnės jau buvo kiek sušlapusios ir batai permirkę, tad norėjau kuo greičiau persirengti ir šiltai susisukti į pledą. Palikusi Kupą mašinoje, išlipau.

Stabtelėjau prieš tėčio namus ir nedvejodama, ryžtingai žengiau link jo durų. Pakėliau ranką belsti, bet trumpam sustingau. Kažkodėl nedrįsau, jaučiau kaip stipriai plaka širdis. Pabeldžiau ir sulaikiusi kvėpavimą, laukiau. Atrodė tai truko amžinybę.

Staiga išgirdau rakto krebždesį ir durys tuoj buvo atidarytos. Tėtis sustingo ir ilgai stebėjo mane lyg pirmą kartą gyvenime. Jo lūpą ėmė virpėti, kai nieko nelaukęs ėmė ir stipriai suspaudė apkabindamas savo glėbyje. Pasijaučiau vėl saugi, vėl rami, vėl namuose.
-Užeik! Užeik! Tu tokia sušlapusi, tikriausiai ir labai sušalai. - tuoj atsipeikėjęs pasitraukė nuo durų ir įleido į vidų.
Nusimoviau striukę ir batus. Skėtį pasidėjau netoli batų krūvos. Apsižvalgiau. Viskas buvo panašiai kaip ir seniau, tačiau kiek ramiau. Šunys nesisuko aplink kojas tik tolėliau sėdėdami ant sofos įdėmiai stebėjo mane.
-Tu tokia kitokia. - patikslino.-Mano Lora visai kitokia, ji tokia suaugusi. Tokia graži, tu nuostabi. - stebėdamas mane tėtis iš šono kalbėjo. Jis žiūrėjo į mane ir žavėjosi. Jo akys spindėjo ir neslėpė nuostabos.
Buvau gražiai susitvarkiusi, tvarkingai apsirengusi ir visai kitokia nei jis matė paskutinį kartą.
-Turiu tave supažindinti ir su vienu man labai svarbiu žmogumi.
Suklusau. Ėmiau akimis klaidžioti po tėčio namą. Palenkiau akis į žemę. Pastebėjau moteriškus batus ir rausva striukę, kuri kabėjo ant pakabos.

Tėtis pagriebė man už rankos ir nusivedė į miegamąjį. Pravėrus duris išvydau ant lovos sėdinčią moterį. Ji dėvėjo ausines ir rankoje laikė knygą. Ji staigiai pakėlė akis ir susmeigė jas į mus. Greit nusimetė ausines ir knygą į šoną. Atsistojo prieš mane ir nenustojo žvilgčioti tarp manęs ir tėčio. Ji dėvėjo megztą megztinį, kuris laisvai krito nuo pečių ligi kelėnių, plaukai nesiekė pečių, jie buvo rudi ir šiek tiek pražilę, akys žydros ir nuoširdi šypsena. Svarbiausia šypsena.
-Tai Marta, o čia mano dukra Lora. - tik ištarė tėtis.
-Labai malonu. - plačiai nusišypsojusi moteris, staigiai mane apkabino. -Kaip čia netikėtai susitikome, daug apie tave girdėjau.
-Įdomu ką?-pažvelgusi į tėtį, paklausiau.

Marta ir tėtis susižvalgė.
-Apie tai vėliau, o kokie vėjai tave čia atpūtė? - sunerimo tėtis.
-Turiu labai daug ką papasakoti. - atsidusau.

Visi kartu nuėjome į virtuvę. Kadangi buvo rytas, Marta padarė arbatos ir ėmė kepti kiaušinienę. Pasakojau jiems apie Marką, visą istoriją apie darbą, Marko šeimą, jo gyvenimą, pasakojau viską kas tėčiui buvo įdomu, tačiau sustojusi ties "kodėl čia atvykau? ", apetitas staigiai dingo.
-Ročelė skambino šią naktį ir prašė pagalbos, ji kažkokiame vakarėlyje padaugino ir įklimpo į bėdą, tad privalėjau jai padėti.
-Na taip, draugų pareiga, kiek kartų jį tave iš visur traukė ir buvo kartu. - įsiterpė tėtis.
-Taip, bet jei ne Markas nežinau kada iki čia būčiau atvažiavusi, o dabar skridau nuosavu lėktuvu, turiu asmens sargybinį ir galima sakyti asmeninį vairuotoją.
Marta ir tėtis įdėmiai stebėjo mane ir sunkiai galėjo suvokti, jog tai tikra, jog tai ta pati Lora ir jos gyvenimo istorija. Na labiau tėtis sunkiai suvokė, o Marta apie mane žinojo tik iš tėčio pasakojimų.

-Tikiuosi Ročelė saugi ir greitai ją rasi, bet kodėl Markas neatvyko kartu.
-Visi turi savų darbų, negali taip imti ir metę viską atvažiuoti.. - kiek supykusi aiškinau. - Beja Markas turi ir savo gyvenimą.
-Nepyk...aš tik klausiu. - tėtis kiek nusiminė.
Širdį suspaudė, kai neištvėriau ir priėjusi apkabinau jį.
-Aš tiesiog bijau... Bijau to, ko nežinau. - ašaros ėmė ristis skruostais.
-Viskas išsisprendžia geriems žmonėms, o Ročelė tokia buvo visada.. - glostydamas man nugarą, kalbėjo tėtis.
Linkčiojau jam.
-Iškepiau kiaušinienės ir įdėjau į indelį tavo "asmens sargybinių" .- plačiai nusišypsojo Marta ir ištiesė man dėžutę su pusryčiais.
-Ką mes laukiniai? Pakviesime jį čia į namus, jis toks pat žmogus, kaip ir mes visi. - tėtis atsistojo nuo kėdės ir patraukė link lauko durų.
-Galėsite apsistoti mūsų miegamajame, mes su Tomu miegosime svetainėje ant sofos. - tėčiui pritarė ir Marta.
-Viskas gerai, išsinuomosime viešbutį. - nenorėjau sukelti tėčiui nepatogumų jo ir taip per mažuose namuose.

Netrukus išėjau pakviesti Kupo, jis nenoriai atėjo, bet priverčiau jį užeiti pavalgyti. Jis ir toliau buvo rimtas ir nekalbus. Pavalgius gavau skambutį nuo Marko. Jis sakė, jog jo pasamdyta komanda ieško Ročelės pagal telefono numerį, bet viskas nėra taip paprasta, nes telefonas išjungtas ir atstumas labai didelis.

Leidome laiką kartu su tėčiu, šuniukai pralinksmėjo ir ėmė rodyti vis daugiau emocijų. Dauguma jų buvo seni ir ligoti, todėl tik įėjus į namus jie nepasitiko manęs, kaip visada anksčiau. Tėčio šaldytuvas buvo beveik tuščias, šuniukai nebeturėjo pakankamai maisto, gultai buvo suplyšę, todėl manau reikės nuvažiuoti iki parduotuvės.

Mąsčiau apie daug dalykų, kai įsiterpus tėčiui apie buvusį mano darbo vietos savininką, atsiminiau Mykolą. Ir kaip aš anksčiau nepagalvojau užsukti pas jį ir paklausti Ročelės darbo grafiko. Kaip man anksčiau nešovė tokia mintis į galvą.

Persirengiau ir kartu su Kupu išvažiavome link buvusios darbovietės.