Atskiri pasauliai TĘSIAMA

87 Skyrius

Vaikščiojome po parduotuves ir sunkiai kažką radome, viskas atrodė negražu ir visai ne to ko norėtume.

Tačiau pasirinkti kažką reikėjo, todėl radusios kelias paprastas palaidines, pora džinsų, naują paltą ir keletą apatinių komplektukų, nusipirkome. Ročelė buvo labai kukli ir nenoriai viską priėmė, bet žinojau, kaip jai to reikia ir tikrai šiuo metu negali sau to leisti. Užsisakėme maisto ir pavalgiusios, dar užsukome į makiažo prekių parduotuvę. Sužinojau, kad ji visai neturi nieko iš makiažo, todėl prisipirkome pilną krepšį įvairios kosmetikos ir patenkintos išskubėjome namo, kai prieš išeinant iš prekybos centro ji pamatė norimus batelius, todėl prigriebusios ir juos, jau buvome pakeliui namo.

-Man liko susidėti keletą svarbių daiktų ir šiuos naujus pirkinius... - ji nuleido akis. - Man tikrai nėra jauku kai viską pirkai tu ir..
-Baik. Ročele, nepradėk... Pati žinai, jog galiu sau tai leisti, tai naudokis kol esu gera.-nutraukusi ją, paaiškinau.
-Nes tu greitai moki tapti pikta ir visiška niurzga. - jai tarus, abi ėmėme juoktis.

-Nenori man nieko papasakoti kas įvyko tą vakarą? - nedrąsiai paklausiau.
Ročelė nutilo, o jos nuotaika staigiai pasikeitė ir tapo niūri. Žinojau, kad  taip nutiks, bet norėjau visa tai palikti čia Šarlotėje, nenorėjau viso to vežtis į naują pasaulį.

Sustojau aikštelėje šalia Ročelės namų ir atsisukusi į ją, tikėjausi gauti paaiškinimą.

-Aš tau papasakosiu... Ir daugiau stengsiuosi tai pamiršti ir niekada negrįžti prie tos temos. - ji susikaupusi žvelgė man į akis. Mačiau jos akyse baimę, nusivylimą, o gal būt tai buvo abejonės apie kažką ką jautė tik ji viena.

-Susipažinau su vienu vaikinu. - ji ėmė pasakoti. Mačiau kaip jos rankos drebėjo, o pirštais ji krapštė nagų odeles taip bandydama nurimti. Paėmiau jai už rankos ir ji atsikvėpė.- Jį sutikau viename vakarėlyje, jis buvo aukštas, gražus, tamsiaplaukis, o tokie  vaikinai man visada patiko, jis atrodė idealiai ir elgėsi labai gražiai, buvo mandagus, turėjo savyje šiek tiek agresyvumo ir pavydo. Per pirmą susipažinimo vakarą jis jau pavydėjo manęs ir sakė, jog busiu jo. Tada man tai atrodė labai žavu, jaučiausi kažkam reikalinga, jog kažkas manęs nori, kažkas siekia, kažkas atiduoda man visą savo dėmesį... Galvojau pamilau. - jai ištarus paskutinius du žodžius, ji ėmė purtyti galvą.- Labai klydau, nes tai buvo didžiausia klaida, jis neleido niekam sakyti, kad mes kartu, kad mes kažką bandom daryti su mūsų santykiais, vakarus leisdavome jo mašinoje, ten rūkėm žolę, mylėjomes, atrodė, jog jis mane myli, bet per kitą vakarėlį, radau jį su kita. Girdėjau, kaip jis jai žadėjo viską ką ir man, jis buvo mandagus ir geras, toks, koks su manimi, o tada jie pasibučiavo. Aišku aš puoliau merginą ir įvyko nemenkas konfliktas, nes pasirodo ta mergina turėjo vaikiną, kuris pamatęs visą situaciją, suprato kas įvyko ir puolė Garį. Toks buvo jo vardas. - Ročelė garsiai atsiduso.
-Žinau, kaip tu visada troškai meilės, o ištikimybė tau viskas.
-Taip... - kartu su Ročele apsikabinome. - Po to viskas pasikeitė, jis ėmė mane mušti, persekioti, liepė daryti tai ko visai nenorėdavau, grūzdavo narkotikus, jei negerdavau jo duodamų tablečių, jis grąsindavo, kad nužudys mano šeimą.
-Koks nesveikas... - įsiterpiau.
-Prašiau Osteno, kad man padėtų, bet jis tik žadedavo, niekas nepasikeisdavo, taip bėgo dienos, o Gariui aš buvau tik žaislas, buvau naivi taip norėjau būti mylima, kad kartais man atrodė, jog jis visai geras, jog jis mane myli, bet buvau tikra durnė... Kai tą dieną, kai tau paskambinau, galvojau viskas pasikeis. Jis sakė, jog nori keistis, nori mesti ta verslą, nuvedė mane į vieną iš kambarių ir liepė laukti. Buvau ten, laukiau, kai staiga atėjo kažkokie du vyrai ir ėmė lysti prie manęs, pririšo prie lovos ir ėmė bučiuoti, į kambarį įsiveržė Garis ir bandė juos atplėšti nuo manęs, bet jie buvo stipresni ir du, o jis tik vienas. Jie vis bučiavo mano kūną, nurenginėjo rūbus. - Ročelė pasakojo su pasišlykštėjimu. -Po to atėjo Ostenas ir sudrausminęs lindusius vyrus, liepė jiems išeiti, Garis vėl tapo grubus, lyg bandydamas pasirodyti geresnis nei Ostenas, liepė gerti kažkokias tabletes, tada tai buvo kažkokia beprotybė... Priešinausi tam, kai jį kažkas pakvietė ir jis išėjo palikęs mane vieną, tada atlaisvinau savo vieną iš rankų ir sugebėjau paskambinti tau. Nežinau kodėl tau, o ne policijai, bet tada atrodė tai didelė klaida, nes nemaniau, kad galėsi mane surasti. Vėliau Garis grįžo ir pamatęs, jog kalbu su kažkuo telefonu liepė gerti kitas tabletes, po jų jaučiau, kaip jis mane... Na.. - ji nežinojo kaip išsireikšti. - Išprievartavo? Net nežinau ką ir pasakyti, jaučiau kažką, bet buvau kažkur išskridusi, negalėjau priešintis...Bet žinai, jam nereikėjo su manimi taip elgtis, nes jis man patiko, aš su juo būčiau buvusi ir taip, bet jam atrodė kitaip. Kaip iš viso galima norėti daryti kažką su mergina, kuri nesiorientuoja aplinkoje. - Ročelės nusipurtė iš pasišlykštėjimo.-Tą akimirką jo nekenčiau ir nekenčiu iki dabar, jis sudaužė man širdį ir parodė kaip galima būti didžiausiu šikniumi pasaulyje. Iš tiesų man nėra liūdna, man labiau apmaudu, jog esu tokia naivi.. Aš greitai įsimyliu, nes noriu meilės, tik paprastos meilės, jog žmogus į mane žiūrėtų kaip į lygią sau, ne tik iš naudos, o taip kaip Markas žiūri į tave.

Sutrikau ir įsmeigusi akis žiūrėjau į Ročelę.
-Taip, aš tau sakau kaip yra, kai tu nematai, jis visada žiūri į tave, jis žavisi tavimi.. Aš tai matau.
-Myliu tave. - dar kartą ją apkabinau sušnabždėdama į ausį.
-Aš tave dar labiau, neįsivaizduoji kokia esi man svarbi, dabar žinau, jog tau esu labai svarbi ir dėl manęs padarysi labai daug ką. - ištarus ji sugebėjo išspausti šypseną.- Manau iš manęs galim gauti pamoką, jog kažkuo kitu negalima pasitikėti labiau nei savimi, jei žmogus vienoks, nereiškia kad jis toks iš tikrųjų yra.

Jaučiausi labai gerai, kad sužinojau visą istoriją iš draugės lūpų ir prie šios istorijos daugiau nebereiks grįžti. Ji nebuvo nusiminusi, kaip galvojau, ji buvo iš ties stipri, nežinau kaip, bet ji sugebėjo juoktis, džiaugtis ir įžvelgti teigiamų dalykų. Parvežiau ją namo ir patraukiau link tėčio .

Važiuodama gerai žinoma gatvele, sustojau sankryžoje ir rodydama posūkį, pasukau galvą į šoną apsižvalgyti ir pamačiau iš ten dideliu greičiau parskriejančią mašiną. Dar sekundę ir įsižiūrėjusi, supratau, jog už vairo sėdi Markas, o šalia jo tėtis. Jie smarkiai juokiasi, kad net nepastebi manęs ir toliau nurūksta gatve. Pasuku į šoną ir seku juos. Jie važiuoja link tėčio namų, kai tuoj įsukę į kiemą, sustoja, išlipa iš mašinos ir nenustodami juokiasi. Pasistatau mašiną ir nieko nelaukdama, einu link jų.
-O šita senutė ne tokia jau ir sena. - juokdamasis Markas patapšnoja per mašinos bagažinę.
-Na tokio vairavimo ji jau seniai nematė, bet manau jai tik išėjo į naudą prasibandyti savo jėgas. - tėtis nusijuokia, kai netrukus apkabina Marką ir vienas kitam patapšnoja per petį. Jie atsisuka į mane ir besišypsodami pakviečia visiems kartu apsikabinti.

-Matau puikiai praleidote laiką ir be manęs. - plačiai nusišypsojau. Buvau labai patenkinta tėčio ir Marko santykiais.
-Iš tiesų seniai tiek daug juokiausi. - vis dar su juoko priemaišomis, kalbėjo tėtis. Jis buvo labai laimingas ir pilnas energijos.
-Buvom nuvažiavę iki Mykolo, pasiėmėme dar desertų.-iš mašinos ištraukęs dėžę iš kavinukės, leido žvilgtelėti į vidų.

-Einam į vidų, pasidarysim arbatos, kavos ir paskutinį kartą pabusim visi kartu, po to galėsit eiti krautis daiktų. - maloniai tarė tėtis jr pats nuėjo į namą paimdamas iš Marko desertų dėžę.

-O kaip tau sekėsi? Viskas gerai? - apkabindamas per liemenį teiravosi Markas.
-Mums trūko laiko pabūti dviese, todėl labai džiaugiuosi tuo. - ramiai tariau.
Markas linktelėjo ir pabučiuodamas man į viršugalvį, nusivedė į namo vidų.

Markas nebuvo įkyrus ir ne klausinėjo ką nuveikėme, ką pirkome ar ką kalbėjome. Buvau gan patenkinta, kad nereikėjo ir teisintis kodėl užtrukome ilgiau nei pora valandų.